vaišèšika (skr. višeša – ypatybė, savitumas), viena iš šešių ortodoksinių Indijos filosofijos mokyklų. Atsirado anksčiau nei 1 a. pr. Kr. (kai kurie tyrinėtojai mano, kad dar 6 a. prieš Kristų). Nors pripažino Vedų autoritetą, vaišešika savo filosofijos sistemą grindė savitomis prielaidomis. Iš pradžių buvo savarankiška, ilgainiui mokykla supanašėjo su njajos mokymu (daug įtakos jai turėjo njajos logika, etika, filosofijos metodai ir kita). 11–12 a. šių krypčių abipusė įtaka ir kitų Indijos filosofijos mokyklų poveikis padėjo suformuoti sinkretinę naujosios njajos (navja njaja) mokyklą, daugiausia nagrinėjusią epistemologijos klausimus. Filosofiniu požiūriu reikšmingesnė vaišešikos ontologija bei gamtos filosofija, iš dalies ir epistemologija.
Ontologija ir gamtos filosofija
Vaišešikos mokyklos ontologija yra analitinė, pabrėžianti tikrovės esinių įvairumą. Jos kategorijų (padarthų) sistema yra bandymas suklasifikuoti visus patyrimo objektus. Ši klasifikacija prasminga ne tik pažintiniu, bet ir soteriologiniu požiūriu, nes tikrosios daiktų ir esinių prigimties pažinimas esą suteikia galimybę atmanui įveikti prisirišimą prie jų ir nugalėjus geismą pasiekti mokšą – išsivadavimą iš kančių. Klasikinė vaišešika skyrė 6 kategorijas: substanciją (dravja), kokybę (guna), judėjimą (karma), bendrybę (samanja), ypatybę (višeša), neatskiriamumą (samavaja). Vėlyvoji (10 a.) pridėjo septintą – nebuvimą (abhava). Pasak vaišešikos atstovų, yra 9 substancijos: žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris, laikas, erdvė, siela (atmanas) ir sąmonė (manas). Kokybių esama 24 (spalva, skonis, skausmas, malonumas, skaičius, dydis, santykis, sunkumas, takumas, individualumas, pirmumas ir kitos). Kokybė ir judėjimas nėra savarankiški, bet priklauso nuo substancijos. Kokybė yra pastovus substancijos bruožas, judėjimas – laikinas. Bendrybės kategorija nusako tai, kas bendra substancijoms (dažnai tyrinėtojų tapatinama su Vakarų filosofijos universalijos sąvoka), ypatybės kategorija – kas jas vieną nuo kitos skiria. Neatskiriamumo kategorija išreiškia neatskiriamą (bet logiškai numanomą) ryšį tarp dalies ir visumos ar tarp substancijų.
Vaišešika išplėtojo atomistinę teoriją. Pasak jos, materialius daiktus sudaro nepatiriami amžini atomai (paramanu). Daiktų atsiradimas ir išnykimas yra tik atomų persidėliojimas – atomai jungiasi į dvinarius ir trinarius junginius, kurie vėl gali iširti. Substancijos ir atomai juda ir sąveikauja remdamiesi beasmeniais, amžinais gamtos dėsniais. Klasikinė vaišešika neminėjo Dievo ir nesvarstė teologijos bei kosmogonijos klausimų, vėlyvoji pripažino Dievą (yšvarą), kuris esą sukūrė amžinus pasaulio dėsnius, bet pasaulio veikime nedalyvauja, nesikiša į žmogaus ir pasaulio reikalus.
Epistemologija
Epistemologijoje vaišešikos mokyklos atstovai laikėsi realizmo, teigė, kad egzistuoja nepriklausomas nuo pažįstančiojo pasaulis, kurį įmanoma pažinti tokį, koks yra. Tam, kad paaiškintų, kaip tai įmanoma, vaišešika skyrė savybę ir substratą – visi dalykai egzistuoja arba kaip savybė (dharma), arba kaip substratas (dharmin), kuriam priklauso ta savybė (substratas yra dalyko tvarumo priežastis); idealistinės Indijos filosofijos kryptys šią skirtį daugiausia neigė (vedanta realiu laikė tik substratą, jogačara – tik savybę). Vaišešika teigė du patikimo ir neklaidingo pažinimo būdus: tiesioginį suvokimą (pratjakša) ir loginę išvadą (anumana). Tiesioginis suvokimas gali būti išorinis (patiriamas juslėmis) arba vidinis (suvokiamas sąmone ar protu). Loginę išvadą apibūdino kaip naują tiesą, gautą stebėjimais, paremtą ankstesnėmis tiesomis ir panaudojant mąstymą. Njaja be tiesioginio suvokimo ir išvados pripažino dar du patikimus pažinimo būdus – palyginimą (upamana) ir autoritetingą liudijimą (šabda).
Atstovai
Kanada (tikėtina, kad gyveno 1–2 a.) sukūrė pagrindinį tekstą Vaišešikasūtra, kurio svarbiausiais komentarais laikomi vaišešikos mokymo sistemintojo Prašastapados (5–6 a.) veikalas Padarthadharmasamgraha ir filosofo Čandramati (apie 6 a.) traktatas Dašapadarthašastra. Reikšmingų idėjų pateikė Prašastapados veikalą komentavę ir jo idėjas plėtoję filosofai Vjomašiva (8 a. arba 10 a. antra pusė), Šridhara (apie 950–1000), Udajana (apie 975–apie 1050), Šivaditja (apie 11 a.), Šrivatsa (apie 11 a.).