vaišnavizmas

vaišnavzmas (skr. visnava), višnuzmas, viena iš trijų didžiųjų hinduizmo tradicijų. Sekėjai vadinami vaišnavais. Višnų (ar kurį jo avatarą) garbina kaip Aukščiausiąją Tikrovę ir meilės kupinu dievinimu (bhakčiu) bei visišku atsidavimu siekia išsivaduoti iš samsaros ir laimėti mokšą, kuri jiems yra dieviškosios malonės teikiama galimybė amžinai likti Višnaus (ar jo avataro, ypač Krišnos ar Ramos) dvasinėje esamybėje.

Ankstyviausiu vaišnavizmo liudijimu laikomos 5 ir 6 a. prieš Kristų nuorodos apie Vasudevos garbintojus. Mahabharatos laikotarpiu Vasudeva (Krišnos tėvas) susiliejo su Krišna, sudievintu Šiaurės Indijos jadavų genties vadu, ir tapo Vasudeva‑Krišna (vedinio Višnaus avatara). Vasudevą, tapatintą su Krišna, kartu su Narajanu ir Samkaršanu (sietu su Balaramu) garbino bhagavatai, ne vėliau kaip 150 prieš Kristų Vakarų Indijoje susiklosčiusio bhagavatizmo sekėjai. Maždaug tuo metu klostėsi ir vedinė vaikhanasų mokykla, kurios apeigos tebepuoselėjamos Pietų Indijos vaišnavų šventyklose. 4 a. Vasudeva-Krišna susiliejo su piemenų dievu Krišna-Gopala, pirmą kartą paminėtu Bhagavatgytos priede Harivamša, kuri tapo modeliu vėlesniems pasakojimams apie Krišnos gyvenimą (daugiausia išplėtoti Višnupuranoje ir Bhagavatapuranoje). Šie pasakojimai apie Krišnos žaidynes su gopėmis Vrindavanoje bei erotinę Krišnos ir Radhos meilę pagrindė bepriežastinio atsidavimo Dievui, peraugančio į aistringą meilę (premą), mokymą, kurį vėliau plėtojo bhakčio sąjūdžio atstovai (tarp kitų – Čaitanjos, 1485–1533, įkurtas gaudyja vaišnavizmas). Šio mokymo atstovai mano, kad nėra nieko aukščiau už tarnavimą Viešpačiui ir malonę mėgautis jo tobulu saldumu (madhurja). Nuo 12 a. Šiaurės Indijoje ėmė įsitvirtinti Ramos kultas, kurio plėtotę labiausiai paskatino 14–15 a. Ramanandos įkurtas asketinis ramanandžių sąjūdis ir kuriam baigtinę teologinę ir apeiginę formą 16 a. suteikė Tulsydaso sukurta poetinė Ramajanos versija Ramčaritmanasas. 10–13 a. iškilo trys didžiosios vaišnavizmo vedantinės mokyklos: dvaita vedanta, Nimbarkos dvaitadvaita (dvejybė nedvejybė) ir daugiausia su Ramanudžos pastangomis siejama višištadvaita. Ketvirtoji mokykla, pagrįsta neišlikusiais Višnusvamino (apie 13 a.) veikalais, išsiplėtojo į Indijos šiaurėje ir vakaruose paplitusią puštimargą, arba valabhasampradają, grindžiamą Vallabhos (1479–1531) grynosios nedvejybės mokymu. Iš Vakarų Indijoje susiklosčiusių reikšmingų vaišnavizmo tradicijų dar paminėtina 13 a. Čakradharo įsteigta mahanubhava sampradaja (kulto objektas – Krišna) ir Vithobą garbinanti varkari pantha, kurios pradininku laikomas Džnanešvara. Šiuo laikotarpiu Pietų Indijoje įsikūrė ir šrivaišnavizmas – įtakinga tamiliško vaišnavizmo mokykla, pagrįsta ne tik puranomis, pančaratros ritualine praktika ir višištadvaita vedanta, bet ir alvarų, ekstatiškai garbinusių Majoną (Krišną), poezija. Šrivaišnavų požiūriu, buvimas amžinu Viešpaties tarnu pranoksta mokšą. Tarp vaišnavizmo tradicijų, atsiradusių ar reformuotų po 18 a., reikšmingas yra Gudžarate kilęs svaminarajanų judėjimas, t. p. Prabhupados įkurta Tarptautinė Krišnos sąmonės draugija, savo spontaniško atsidavimo teologija ir šventųjų vardų kalbėjimo praktika besiremianti Bengalijoje ir Vrindavanoje plėtotomis gaudyja vaišnavizmo tradicijomis.

171