vaivadà, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietos valdžios aukščiausias pareigūnas. Pareigybė Lenkijos pavyzdžiu įvesta 1413. Iš pradžių buvo Vilniaus ir Trakų vaivados; tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaivadų jie buvo svarbiausi. Vilniaus vaivada dažniausia būdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris arba didysis etmonas. Vaivadas skyrė didysis kunigaikštis iš didikų iki gyvos galvos, tik Žemaitijos seniūną, turintį vaivados teises, Polocko ir Vitebsko vaivadas rinko bajorai, didysis kunigaikštis tvirtindavo. Vaivados titulą vėliau gavo: 1471 Kijevo, 1504 Polocko, 1507 Naugarduko, 1508 Smolensko, 1511 Vitebsko, 1520 Palenkės vietininkai. Po 1564–66 administracinės teritorinės reformos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo 12 vaivadų. Vaivada buvo vaivadijos vyriausiasis pareigūnas ir jos bajorų pašauktinės kariuomenės vadas, t. p. visos vaivadijos bajorų vadas. Rūpinosi vaivadijos saugumu. Jo jurisdikcijai priklausė žydų bendruomenės. Vaivados buvo Ponų Tarybos nariai, nuo 1569 įėjo į Abiejų Tautų Respublikos Senatą.
683