vaivadijà, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorinis administracinis vienetas. Vaivadijas sudarinėti pradėta Lenkijos pavyzdžiu po 1413 Horodlės susitarimų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija buvo suskirstyta į 12 vaivadijų. Vietoj Vilniaus ir Trakų kunigaikštysčių (vietininkijų) 1413 buvo įkurtos Vilniaus ir Trakų vaivadijos, 1471 – Kijevo, 1504 – Polocko, 1507 – Naugarduko, 1508 – Smolensko, 1511 – Vitebsko vaivadijos. 1520 iš Trakų vaivadijai priklausančių Bielsko, Lietuvos Brastos, Drohičino, Melniko žemių – Palenkės vaivadija (centras Drohičinas). 1566 įkurtos Voluinės (centras Luckas), Lietuvos Brastos, Minsko ir Mstislavlio, 1569 – Braclavo (apėmė Rytų Podolę) vaivadijos. Visos vaivadijos (išskyrus Polocko ir Mstislavlio) nuo 1564–66 administracinių ir teismų reformų susidėjo iš apskričių, o Žemaitijos seniūnija (sudaryta 1411), turėjusi vaivadijos teises – iš tijūnijų. Vaivadijos vyriausiasis pareigūnas – vaivada. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryboje ir Abiejų Tautų Respublikos Senate po vaivados pagal rangą buvo kašteliono pareigybė. 1569 sudarant Liublino uniją Lenkija prisijungė Braclavo, Kijevo, Palenkės ir Voluinės vaivadijas. Panaikintos 1795 po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo, jos vakarinę dalį su etnine Lietuva prijungus prie Rusijos imperijos.
683