vaizdas

vazdas, tikrovės objektų atspindėjimo žmogaus sąmonėje rezultatas; viena pažinimo formų (suvokimo rezultatas). Gali būti jutiminis (pojūtis, vaizdinys, suvokimas) ir mintinis, susijęs su loginiu mąstymu (sąvoka, sprendimas, išvada). Apima patį subjektą, kitus žmones, erdvinę aplinką ir įvykių chronologinį išsidėstymą. Ontogenetinės raidos tyrimo požiūriu vaizdo susidarymą lemia veikimo su daiktais schemų interiorizacija (J. S. Bruneris, Jungtinės Amerikos Valstijos, J. Piaget, Šveicarija), ontogenetiniai mąstymo tyrimai išskiria vaizdinį mąstymą (R. Arnheimas, Vokietija, R. McKimas, Jungtinės Amerikos Valstijos), kuris remiasi regos vaizdiniais ir jų transformavimo įsivaizdavimu kaip mąstymo uždavinių sprendimo priemone. Geštaltpsichologija pasaulio įsivaizdavimą skirsto į naivųjį ir kritinį. Kognityvinė psichologija nagrinėja, koks yra suvokimo momentu susidarančio vaizdo ir to paties daikto ar įvykio santykis. Suvokiamų ir įsivaizduojamų daiktų erdvinio pertvarkymo analizė rodo, kad jutiminių ir mintinių vaizdų pagrindą sudarantys procesai yra panašūs (R. N. Shepardas, Jungtinės Amerikos Valstijos). Teigiama, kad yra hipotetinė neurofiziologinė struktūra, vadinamasis regėjimo buferis, kurį aktyvinant sensorine informacija arba žiniomis iš ilgalaikės atminties atsiranda vaizdas, bet empiriškai nustatytas atitikimas gali būti paaiškintas tik genetiškai – vidinės veiklos turinys kyla iš realių daiktinių veiksmų. Jutiminių ir mintinių vaizdų skirtumą rodo nevienodas jų subjektyvus ryškumas ir tai, kad mintinis vaizdas niekada nebūna lokalizuotas išorinėje erdvinėje aplinkoje. Tas skirtumas sumažėja pakitus sąmonės būsenai, pavyzdžiui, sapnuojant arba apėmus mieguistumui kyla hipnoziniai vaizdai (miegas, hipnozė). Išimtį sudaro vadinamieji eidetiniai vaizdai (eidetizmas) ir tikrosios haliucinacijos, kylančios dėl kai kurių psichikos sutrikimų. Specifiškas yra meninis vaizdas (estetinio santykio fiksavimo ir perteikimo būdas; elementarioji meno kūrinio funkcinė dalelė).