vaizdúojamoji dail, dailės šaka; kūriniai, kuriuose piešiniu, spalva, kompozicija, formų modeliavimu sukuriami iliuziniai arba sąlygiški tikrovės pavidalai. Pagal medžiagas ir raiškos būdus vaizduojamoji dailė skirstoma į grafiką, skulptūrą, tapybą, pagal vaizduojamus objektus – į žanrus. Vaizduojamosios dailės kūriniuose atspindimos konkretaus laikotarpio filosofinės, religinės, socialinės idėjos, keliami moralės, psichologiniai, visuomeniniai klausimai. Vaizduojamosios dailės ir taikomosios dekoratyvinės dailės ribos ne visada griežtos; kai kuriose taikomosios dekoratyvinės dailės šakose (dailioji tekstilė, keramika) naudojant stilizaciją plačiai taikomos ir vaizduojamosios dailės priemonės.
Jau antikos filosofai skyrė menus, mėgdžiojančius gamtą, ir menus, papildančius gamtą naujais pavidalais. 15 a. (Renesanso epochoje) menus imta skirti nuo mokslo bei amatų ir sieti tik su tapyba, skulptūra, architektūra, muzika, poezija, teatru, šokiu. 16–17 a. bandyta skirti vadinamuosius piešimo menus – tapybą, skulptūrą, architektūrą (G. Vasari), ir vaizdinius menus – tapybą, skulptūrą, poeziją (C. F. Menestrier). 18 a. Ch. Batteux įtvirtino dailiųjų (grožinių) menų (pranc. beaux‑arts) sąvoką, apimančią tapybą, skulptūrą, muziką, poeziją, šokį, architektūrą ir retoriką. 19 a. susiaurėjus dailiųjų menų sąvokai ji priartėjo prie vazduojamosios dailės dabartinės reikšmės. 20 a. antroje pusėje suklestėjus abstrakčiajai dailei ir paplitus mišrioms meninės kūrybos rūšims (tarpdisciplinis menas) vazduojamosios dailės sąvoka vartojama rečiau. Lietuvių dailėtyroje vaizduojamosios dailės terminas buvo įsitvirtinęs 20 a. viduryje, iki tol dažniausiai vartota vaizduojamojo arba grynojo meno (pabrėžiant neutilitarią jo prigimtį) sąvoka.