vaizduotė

vaizduõtė, fantãzija, psichinis pažintinis procesas – naujų vaizdinių sudarymas pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį. Operuoja jutiminiais vaizdais ir akivaizdžiais tikrovės modeliais. Sudaro galimybę numatyti veiklos rezultatą (modeliuojant trūkstamus aplinkos elementus) dar prieš jos pradžią, padeda žmogui orientuotis veikloje. Kaip netiesioginis apibendrintas pažinimas vaizduotė reiškiasi su mąstymu, tai yra leidžia numatyti sprendimą, jei net neturima tiek žinių, kiek jų reikia uždaviniui atlikti. Toks ateities numatymas pasitelkiant vaizduotę vadinamas anticipavimu. Vaizduotė atsirado ir tobulėjo kartu su praktine veikla. Dėl šio gebėjimo žmogaus veikla iš esmės skiriasi nuo gyvūnų instinktyvaus elgesio (įgimtų, paveldėjimo įtvirtintų, visiems tos rūšies gyvūnams būdingų, rūšiai specifiškų, elgesio komponentų visuma, sudaranti jų gyvybinės veiklos pagrindą). Vaizduotę skatina asmenybės jausmai ir veiklos kryptingumas. Vaizduotės veiklos pagrindinė kryptis yra pertvarkyti atminties vaizdinius taip, kad būtų sukurta nauja situacija. Vaizduotės operacijos: agliutinacija (skirtingų vaizdinių ar sąvokų dalių jungimas į visumą), hiperbolizacija (objekto padidinimas, sumažinimas, jo dalių kokybinis pakeitimas), akcentavimas (kurių nors požymių pabrėžimas), schematizavimas (daiktų skirtumų sušvelninimas ir jų panašumo pabrėžimas), įterpimas (vaizdinių ar jų ypatybių perkėlimas į naują kontekstą, kuriame įgyja kitą prasmę), tipizacija (to, kas esminga, kartojasi vienarūšiuose reiškiniuose, nustatymas ir reiškimas konkrečiu vaizdu). Pagal aktyvumo laipsnį skiriama pasyvi (arba nevalinga) ir aktyvi (valinga) vaizduotė. Pasyvia vaizduotė nesiekiama spręsti gyvenimo uždavinių, ji gali būti sąmoninga (kuria svajas, nesusijusias su valia, kuri galėtų jas įgyvendinti; jei vaizduotės procesuose vyrauja svajos, asmenybės raidoje yra trūkumų) ir nesąmoninga (reiškiasi susilpnėjus arba sutrikus sąmonės veiklai, pusiau snūduriuojant, sapnuojant). Aktyvi vaizduotė gali būti kuriamoji (savarankiškas naujų originalių, nepakartojamų vaizdų kūrimas; būtina bet kurios kūrybinės veiklos sąlyga) ir atkuriamoji (vaizdai kuriami pagal pavyzdį, pavyzdžiui, brėžinį, aprašymą, stengiamasi pažinti objektus, kurie anksčiau nebuvo suvokti; svarbi mokymuisi, meno kūrinių suvokimui). Vaizduotės procesas ne visada iš karto realizuojamas praktiniais veiksmais. Vaizduotė neretai būna ypatinga vidinė veikla – kuriamas pageidaujamos ateities vaizdas, tai yra svajojama. Svajonė yra būtina tikrovės keitimo prielaida, atidėtos, nebaigtos veiklos stimulas ir motyvas. Vaizduotė padeda kurti abstrakcijas, sąvokas, nes vaizduotė ir logika nėra absoliučiai priešingos: mąstant sąvokinės ir vaizdinės sistemos nuolat perkoduojamos vienos į kitas.