Vakarų apeigos

Vakar ãpeigos, liturginių apeigų grupė, iki Bažnyčios skilimo 11 a. susiformavusi buvusioje Vakarų Romos imperijoje, vėliau įsitvirtinusi Katalikų Bažnyčioje. Iki Vatikano II susirinkimo (1962–65) visose Vakarų apeigų Bažnyčiose liturginės apeigos buvo atliekamos lotynų kalba, todėl Vakarų apeigos dar kartais vadinamos lotynų apeigomis. Be šių apeigų, pagal teritoriją Vakarų apeigų grupei dar priskiriamos vietinės apeigos – Milano arkivyskupijoje ir kai kuriose Šiaurės Italijos ir Šveicarijos vyskupijose atliekamos Ambraziejaus apeigos, Bragos vyskupijoje Šiaurės Portugalijoje atliekamos Bragos apeigos, Toledo vyskupijoje ir Ispanijos kituose miestuose praktikuojamos mozarabų apeigos. Išnykusios Vakarų apeigos – galų (pirmame tūkstantmetyje praktikuotos Galijoje), keltų (pirmame tūkstantmetyje praktikuotos Britanijoje, Airijoje, Bretanėje), Liono apeigos (iki 20 a. vidurio praktikuotos Liono vyskupijoje) ir kitos bei vienuolijų (benediktinų, cistersų, dominikonų, kartūzų, pranciškonų, servitų ir kitų) apeigos (šios buvo artimos lotynų apeigoms, iki Vatikano II susirinkimo praktikuotos tik vienuolijose).