vakarų semitų religija ir mitologija

vakar semtų relgija ir mitològija, srų ir finikiẽčių relgijos, nuo ketvirto–trečio tūkstantmečio iki 1 a. prieš Kristų Palestinoje, Finikijoje ir Sirijoje gyvenusių tautų religinių ir mitologinių vaizdinių visuma. Mitologinių vaizdinių ir siužetų, religinių įsitikinimų ir ritualų bendrumą lėmė tautų ir jų kalbų giminingumas, gyvenamųjų teritorijų geografinis panašumas, vienoda socialinė, ekonominė, politinė struktūra. Dauguma vakarų semitų mitų susiklostė ir tūkstantmečius funkcionavo žodiniu pavidalu pusiau sėsliai gyvenusiose giminėse ir gentyse, kai miestuose ėmė formuotis žynių ir raštininkų luomai, jie mitus pradėjo rinkti ir užrašinėti. Žinių apie vakarų semitų religiją ir mitologiją pateikia Senasis Testamentas (dalis tyrinėtojų ginčija jame pateiktų žinių patikimumą), antikos autorių kūriniai (pvz., Lukiano veikalas Apie Sirijos deivę, jame rašoma apie Astartės kultą), epigrafai, vaizduojamojo meno paminklai, archeologiniai radiniai: vertingų duomenų gauta 1860 pradėjus kasinėjimus Bible, Arvade (dabar Ruadas), Tyre (dabar Suras), Sidone (dabar Saida). Svarbūs šaltiniai yra Filono iš Biblo (65–140) Finikiečių istorija (autorius nurodo, kad naudojosi Finikijos žynio Sanchunjatono užrašais, datuojamais 13 a. prieš Kristų; daugelis tyrinėtojų pripažįsta, kad žynys buvo realus asmuo), Finikijos miesto Ugarito teritorijoje 1929 surastos apie 20 000 molinių lentelių, datuojamų 14–13 a. prieš Kristų. Vadinamajame Ugarito archyve pateikti 2 sąrašai, kuriuose tam tikru nuoseklumu ir tvarka išvardytos 34 ir 28 dievybės, minimas dievų susirinkimas. Sąrašuose atsispindi politeistinis vakarų semitų mitologijos pobūdis, dievų kolegialumas (dievų šeima bendrai įgyvendina svarbiausius nutarimus, sumanymus), jis susijęs su griežta, bet kintančia hierarchija, kurios pagrindą sudarė dievų suskirstymas pagal lytį, kartas, amžių, dichotomiją (tolimasis dievas–artimasis dievas).

Tikėta, kad aukščiausieji panteono dievai, Visatos kūrėjai, kartą sukūrę pasaulį, daugiau juo nesirūpina; jie priskiriami prie tolimųjų dievų. Tokiu laikytas pirmasis ir svarbiausias dievas – Visatos kūrėjas Elas. Jis, sakoma, teisingiausias, išmintingiausias, niekas negali įvykti be jo įsakymo. Ugarito sąrašuose po Elo minimas Dagonas – javų, maisto dievas, žemdirbystės, žvejybos globėjas, darantis didelį poveikį pasauliui, padedantis žmonėms. Jis yra vienas artimųjų dievų, kaip ir jo sūnus – lietaus, perkūnijos, vaisingumo dievas Baalas, kuris saugo gėrį ir tvarką gamtoje bei visuomenėje, yra chaosą, blogį, pražūtį įkūnijančių dievų – neūžaugos Astarto, jūros dievo Jamo, mirties, nevaisingumo dievo Muto – priešininkas ir nugalėtojas. Artimųjų dievų kultai sustiprėjo pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. Vakarų semitų panteone buvo gausu deivių. Svarbiausios jų – Elo sutuoktinė, dievų ir žmonių motina Asirata (pasakojama, siekusi pražudyti Baalą), vaisingumo, meilės deivė Astartė (Baalo sesuo ir mylimoji), medžioklės, karo deivė Anat (laikyta galingiausia iš deivių).

dievo Elo statula (1400–1200 prieš Kristų, bronza, auksavimas, rasta Megide). Rytų instituto muziejus, Čikagos universitetas

Nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų ėmė stiprėti vietinių kultų savarankiškumas ir savitumas, religinis sinkretizmas; tai labiausiai pasireiškė Palmyroje. Vieną palmyriečių panteono triadų sudarė dievas Bolas (Baal Hamonas; atsiradęs susiliejus vakarų semitų Baalo, akadų Belo ir senovės graikų Dzeuso funkcijoms), mėnulio dievas Aglibolas ir saulės dievas Jarichbolas. Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad vakarų semitai dievams aukodavo galvijų, vyno, medaus, yra duomenų apie žmonių aukojimą. Išskiriama įvairios aukų rūšys (atperkamosios už nuodėmes, padėkos, sutarties sudarymo, pradedant statyti statinį ir kitos). Specialūs aukojimai bei ritualai dažniausiai būdavo atliekami per svarbiausias šventes. Herodotas (5 a. prieš Kristų) aprašė finikiečių dievo Melkarto šventyklą Tyre, joje šio dievo garbei kasmet vykdavusios žiemos ir pavasario šventės.

Kanaano šventyklose būdavo įrengiama speciali patalpa, kurioje stovėjo dievybės atvaizdas, į šią vietą įžengti galėdavo tik vyriausiasis žynys ir tik per svarbiausias šventes, įprastai kulto apeigos dažniausiai būdavo atliekamos šventyklos kieme. Ugarito tekstuose minima žynių hierarchija (vyriausiasis žynys, pašvęstieji, giedotojai, įžengiantieji, regėtojai; ne visų žynių kategorijų funkcijos yra aiškios), sakoma, kad žynystė būdavo paveldima. Ugarite greta Baalo šventyklos rasti žyniams skirti gyvenamieji pastatai su religinių tekstų biblioteka. Išlikę vakarų semitų kosmologinių ir kosmogoninių mitų fragmentų, pasakojimų apie kultūrinius herojus – žemdirbystės, gyvulininkystės pradininkus, muzikos išradėjus ir kitus. Svarbiausias ir didžiausias yra Baalo ir Anat mitų ciklas (užrašytas Ugarito archyve). Jis pradedamas Baalo ir jūros dievo Jamo kovos dėl viešpatavimo dievų šeimoje aprašymu. Amatų dievo Kusaro va Husaso (Kušaru Chasisu), nukalusio 2 stebuklingus kovos vėzdus, padedamas Baalas laimėjo kovą ir tapo dievų ir žmonių pasaulio valdovu. Buveinę, neregėto grožio aukso ir sidabro pilį Capono kalno viršūnėje (čia, tikėta, vyksta dievų susirinkimai), aukščiausiuoju dievu tapusiam Baalui pastatydino Kusaras va Husasas. Leidimą statydinti Baalui namus iš Elo gavo deivė Anat (viename tekstų Baalas skundžiasi deivei Asiratai, kad neturėdamas namų negauna ir deramai valgyti).

dievo Baalo skulptūra (1550-1200 prieš Kristų, bronza, rasta Megide). Rytų instituto muziejus, Čikagos universitetas

Kituose siužetuose pasakojama, kad Elo sūnui, mirties dievui Mutui nužudžius Baalą, su juo mirštą visa, kas gyva, bet Anat nugali Mutą, o saulės, gyvybės ir tvarkos deivė Šapaša prikelia jį naujam gyvenimui. Vykstant Muto ir Baalo dvikovai ir nė vienam nepasiekiant pergalės, Elas įsako kovą nutraukti, nes atimsiąs iš Muto požemio karalystę. Paskutiniame ciklo epizode pasakojama apie Baalo ir Anat meilę ir vedybas. Baalo ir Anat mitų cikle išsamiausiai atsiskleidžia vakarų semitų religijos ir mitologijos pagrindinės temos: dievų dichotomija, nuolatinė kova dėl valdžios, nenutrūkstama gyvenimo ir mirties, chaoso ir tvarkos kova, šventõsios santuokos, kaip tikėta, garantuojančios žmonėms vaisingumą ir gerovę, o žemei – derlingumą, svarba, bet menkai išplėtotas vakarų semitų pomirtinio gyvenimo vaizdinys.