vakcinà (lot. vaccinus; vacca – karvė), skiepa, biologiniai preparatai, naudojami žmogaus ir gyvūnų aktyviai imunizacijai, siekiant apsaugoti ir gydyti juos nuo infekcinių ligų.
Vakcinomis galima vadinti natūraliausiomis iš visų šiuo metu naudojamų medicinos priemonių – veiklioji medžiaga yra tik natūralūs, bet ligų nesukeliantys gyvieji mikroorganizmai arba jų komponentai. Vakcinos pagrindinė sudėtinė dalis yra gyvas susilpnintas ar negyvas inaktyvintas mikroorganizmas arba iš mikroorganizmų išskirti gryni, chemiškai sintetinti arba genų inžinerijos būdais gauti rekombinantiniai antigenai. Vakcinos sužadinama imuninės sistemos reakcija būna beveik tokia pati kaip sergant natūralia liga. Paskiepijus antigenas patenka į žmogaus organizmą, bet ligos nesukelia. Žmogaus organizmas į antigeno patekimą reaguoja pradėdamas gaminti apsauginius baltymus – antikūnus, kurių paskirtis yra atpažinti ir sunaikinti į organizmą patekusius mikroorganizmus (bakterijas, virusus ir kita). Kai į paskiepyto žmogaus organizmą patenka infekciją galintis sukelti gyvas stiprus mikroorganizmas, anksčiau pasigaminę antikūnai jį atpažįsta ir sunaikina.
Šiuolaikinės vakcinos kuriamos naudojant moderniausias technologijas, kurios garantuoja didelį jų veiksmingumą ir saugumą. Visame pasaulyje veikianti daugiapakopė vakcinos kūrimo, gamybos ir tiekimo kontrolės tvarka, veiksminga skiepų nepageidaujamų reiškinių stebėjimo ir analizės sistema garantuoja aukštą vakcinos kokybę ir saugumą. Pasaulyje atliekama daug mokslinių tyrimų, kuriamos naujos vakcinos, jos nuolat tobulinamos. Tik po itin kruopštaus vakcinos saugumo ir veiksmingumo patvirtinimo klinikiniais tyrimais jos patenka į skiepijimo programas. Vakcinos kokybės kontrolė neapsiriboja registravimu. Jau skiepijant stebimas jų saugumas ir veiksmingumas. Gydytojai įpareigoti registruoti visus nepageidaujamus reiškinius paskiepijus. Šiuos duomenis reguliariai analizuoja ekspertai. Kilus abejonių dėl vakcinos kokybės sprendžiama, ar tikslinga tęsti skiepijimą.
E. Jenneris pirmą kartą skiepijo Jamesą Phippsą (1796 05 14)
Istorija
Skiepijimo pradžia siejama su gydytoju E. Jenneriu, kuris atliko garsųjį karvių raupų įskiepijimo eksperimentą ir 1798 jį nuodugniai aprašė. Pirmosios vakcinos buvo kuriamos nuo plačiausiai paplitusių, grėsmingų gyvybei ir luošinančių užkrečiamųjų ligų: raupų, pasiutligės, poliomielito. Skiepijimo metodiką kūrė ir tobulino L. Pasteuras. Skiepijimais pasaulyje išnaikinti raupai, beveik panaikintas poliomielitas, labai sumažėjo sergamumas daugeliu infekcinių ligų.
Vakcina Lietuvoje
Lietuvos nacionalinės imunoprofilaktikos programai įgyvendinti naudojamos tik saugios ir veiksmingos vakcinos, atitinkančios griežtus tarptautinius standartus ir įregistruotos Lietuvoje arba turinčios centralizuotą Europos Sąjungos registraciją. Perkant vakcinas pagal Lietuvos nacionalinę imunoprofilaktikos programą vadovaujamasi Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis ir šalyje galiojančiais įstatymais.
1955