vakuõlės (lot. vacuus – tuščias), įvairaus dydžio ir formos organelės, randamos visų augalų, grybų, kai kurių protistų ir gyvūnų ląstelėse. Susidaro iš endoplazminio tinklo cisternų ir (arba) Golgi komplekso pūslelių. Nuo citoplazmos skiria membrana. Protistams būdingos pulsuojamosios vakuolės (atlieka osmoreguliaciją; turi gėlavandeniai protistai) ir virškinamosios vakuolės. Virškinamosiose vakuolėse vyksta pinocitozės ar fagocitozės būdu praryto maisto virškinimas ląstelėje. Diferencijuotos augalų ląstelės turi 70–95 % jos tūrio užimančią centrinę vakuolę, kuri susiformuoja iš daugybės smulkių pūslelių. Centrinės vakuolės membrana (tonoplastas) gaubia ląstelės sultis, kuriose yra daug vandens su ištirpusiomis neorganinėmis ir organinėmis druskomis, angliavandeniais, glikozidais, raugais, alkaloidais, įvairiais pigmentais, aminorūgštimis. Tonoplasto laidumas lemia daugelį centrinių vakuolės funkcijų, iš jų – reguliuoja ląstelės vidaus osmosinį slėgį ir sienelių turgorą, kurie palaiko gležnas augalo dalis. Centrinė vakuolė t. p. saugo ląstelės vandens atsargas, kai kurias mažos molekulinės masės medžiagas, neorganinius jonus, izoliuoja tarpinius medžiagų apykaitos produktus, citoplazmai kenksmingas medžiagas. Augalų vakuolės sultys, kaip ir gyvūnų ląstelių lizosomos, turi mažą pH ir gali skaidyti kai kurias medžiagas. Grybų ląstelėse gali būti daugiau kaip viena vakuolė, atliekanti panašias funkcijas kaip ir augalų centrinė vakuolė. Grybų vakuolėse nuo citoplazmos izoliuojami toksiški sunkiųjų metalų (stroncio, kobalto, švino) jonai. Žmogaus ir gyvūnų ląstelių vakuolės svarbios endocitozei ir egzocitozei. Vakuolėmis t. p. vadinami prokariotų (bakterijų, archėjų) ląstelių kai kurie intarpai, pvz., melsvabakterės turi vadinamąsias dujines vakuoles, kurios padeda ląstelėms valdyti plūdrumą. Tokias vakuoles supa ne membrana, o baltyminis apvalkalas.
1316