Valãkija (rum. Valahia, Ţara Românească), istorinė sritis Rumunijos pietuose, tarp Karpatų kalnų, Dunojaus ir Sireto upių. Apima dabartines Argeşo, Brăilos, Buzău, Dâmboviţos, Doljo, Gorjo, Ialomiţos, Mehedinţi, Olto, Prahovos, Teleormano, Vâlceos apskritis. Olto upė skiria Valakiją į dvi dalis: Munteniją ir Olteniją.
Senovėje apgyventa trakų, vėliau getų ir dakų. 106–271 Romos provincijos Dakijos dalis. 3 a. pabaigoje čia buvo įsiveržę gotai ir gepidai, 4–6 a. – hunai ir avarai. 8 a. pabaigoje–10 a. didesnė Valakijos dalis priklausė pirmajai Bulgarijos valstybei, vėliau buvo valdoma pečenegų, madjarų (vengrų).
14 a. pradžioje susikūrė Valakijos kunigaikštystė, 1324 ji tapo nepriklausoma, 1417 pripažino Turkijos sultono siuzerenitetą, mokėjo jam duoklę, 16 a. prijungta prie Osmanų imperijos. 1716–1822 Valakijos kunigaikščiai buvo graikai fanariečiai. Pagal 1829 Adrianopolio taiką Valakija tapo Rusijos imperijos protektoratu (siuzerenu išliko Turkija), faktiškai – autonomine kunigaikštyste. Valakiją palietė 1848 Tautų pavasario įvykiai. 1859 sudarydama asmeninę uniją (bendras valdovas A. I. Cuza) susivienijo su Moldavijos kunigaikštyste. 1861 šios dvi valstybės sujungtos į naują valstybę – Rumuniją.