Valdovų rūmai

Valdõvų rmai, Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės valdõvų rmai, nacionalinis muziejus Vilniuje – 21 a. pradžioje atkurta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų istorinė rezidencija Žemutinės pilies teritorijoje. Priklauso Vilniaus pilių rezervatui.

Rūmai, muziejaus veikla

Valdovų rūmai Vilniuje (21 a. pradžia)

Sudaro aplink uždarą kiemą išdėstyti keturi korpusai (su rūsiais), iš jų 2,5 yra trijų, 1,5 – dviejų aukštų. Sienos apatinė dalis 2,5–3 m, viršutinė – 1,4–1,7 m storio. Fasadai renesansiniai, atstatyti pagal 16 a. šioje vietoje stovėjusių rūmų pavyzdį; atkūrimo pagrindas – P. Smuglevičiaus sepijos su rūmų atvaizdais, kitų dailininkų rūmų fasadų vaizdai, sukaupta archeologinė medžiaga. Muziejuje įrengta 2 nuolatinės ekspozicijos: vienoje rodomi Žemutinės pilies teritorijos radiniai, rūmų raidos maketai, ikonografinė medžiaga su komentarais, kitoje – atkurti istoriniai reprezentaciniai interjerai. Rūmuose ir jų kieme vyksta koncertai, įvairūs renginiai.

Istorija

Pilies kalno papėdėje gyventa jau pirmaisiais amžiais po Kristaus. 13–14 a. įtvirtintos gyvenvietės teritorijoje pastatyta ankstyvoji mūrinė gotikinė pilis. Po 1513 gaisro prasidėjo pilies rekonstrukcija, rūmai buvo perstatomi ar net plečiami nuo 16 a. 3 dešimtmečio. 1544–48 Žygimanto Augusto iniciatyva prie pietų korpuso šiaurinės sienos įrengtos arkinės galerijos, kiemo pietrytiniame kampe sumūryta laiptinė, pastatyti vakarų ir šiaurės vakarų korpusai, tarp jų įrengta įvaža į kiemą, manoma, sumūryta pagrindinės įvažos į kiemą bei antstatas virš jų; dalyvavo architektas G. Cini (langų aprėminimai). Rūmų sales puošė įvairiaspalve glazūra dekoruotų koklių (plokštinių, lovinių, grotinių ažūrinių) krosnys, svarbus interjero akcentas buvo židiniai.

Vilniaus Žemutinės pilies griuvėsiai (sepija, 1785, dailininkas P. Smuglevičius; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

1536 prie rūmų įrengtas panašus į itališkąjį sodas su alėjomis, vejomis, gėlių lysvėmis, skulptūromis. Po 1610 gaisro rūmų atstatymu rūpinosi olandų kilmės pilininkas ir pilies statybų prižiūrėtojas P. Nonhardtas, dirbo iš Dancigo kilęs architektas W. Pohlis, italų architektai C. ir J. Tencallos; manierizmo stiliumi daugiausia atnaujinti interjerai. 1623–36 prie Vilniaus katedros pastatyta Šv. Kazimiero koplyčia sujungta su rūmais specialiu koridoriumi. 1636 rūmuose buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje opera – V. Puccitelli Elenos pagrobimas; buvo įrengtas teatras su žiūrovų sale ir scena. Per karą su Maskva 1655–61 nusiaubti rūmai neatstatyti, 18–19 a. sandūroje Rusijos imperijos administracijos iniciatyva nugriauti.

Nuo 1987 prasidėjo rūmų kompleksiniai tyrimai (vadovai V. Urbanavičius, N. Kitkauskas, S. Samalavičius, A. Tautavičius). 2000 ir 2001 Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė priėmė sprendimus dėl rūmų atkūrimo; projektą parengė Projektavimo ir restauravimo instituto architektų grupė (vadovas R. Grigas, vėliau – R. Bitovtas), jo įgyvendinimu nuolat rūpinosi A. M. Brazauskas. Minint Lietuvos vardo tūkstantmetį 2009 07 06 įvyko atkurtų, bet dar iki galo neįrengtų rūmų simbolinis atidarymas. 2013 Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai rūmuose vyko įvairūs renginiai. 2018 07 06 baigti atkurti rūmai atidaryti. Direktorius Vydas Dolinskas (nuo 2009).

L: N. Kitkauskas Vilniaus pilys: istorija, statyba, architektūra Vilnius 2012.

2271