vadymas, teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį. Skiriama valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė (pagrindas atsirasti nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį, tai yra pirminį nuosavybės teisės į daiktą įgijimo būdą, kai nėra savininko valios perleisti daiktą įgijėjui, t. p. nėra teisių perėmimo), kaip viena sudedamųjų nuosavybės teisės turinio dalių (galimybė turėti daiktą savo žinioje, tai yra juridinis turėjimas) ir kaip iš sutartinių teisinių santykių atsirandantis valdymas (pvz., išsinuomoto daikto valdymas, tai yra faktinis daikto turėjimas, kai nuomininkas yra ne daiktinių, bet prievolinių teisinių santykių subjektas).
Iš sutartinių teisinių santykių atsiradęs valdymas negali tapti nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį. Jos atveju nuosavybės teisę į daiktą įgyja asmuo, nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą bei atvirai, teisėtai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs jį tam tikrą laikotarpį, per kurį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo.
Valdymo objektu pripažįstamas kiekvienas daiktas, galintis tapti nuosavybės teisės objektu. Valdymas atsiranda užvaldant daiktą (turi būti išreikšta asmens valia turėti daiktą kaip savą), perduodant ar paveldint teisę valdyti. Valdymas gali būti teisėtas (įgytas esant teisiniam pagrindui), neteisėtas (daikto, įgyto per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus), sąžiningas (kai valdytojas įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis valdo), nesąžiningas (kai valdytojas žino ar privalo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju).
Valdymas baigiasi, kai daikto valdytojas atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip savą, kitais įstatymų nustatytais pagrindais.
Lietuvoje reglamentuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001).
valdytojas
640