valdytojų revoliucija

valdýtojų revoliùcija, vadymo revoliùcija, viena technokratinių (technokratija) teorijų, pagal kurią bendrovių ir bankų valdžia iš savininkų ilgainiui pereina specialistams – valdytojams, technokratams, biurokratams, inžinieriams, administratoriams. Šie specialistai bendrovių ir bankų veiklą tvarko taip, kad ji būtų naudinga visai visuomenei. Įmonės vis labiau įgyja akcinių bendrovių formą, priklauso ne vienam savininkui ar šeimai, bet daugeliui smulkiųjų akcininkų, kurie nebeturi poveikio gamybos valdymui. Pabrėžiama mažėjanti privačios nuosavybės reikšmė šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis, nes ekonominės galios pagrindiniu šaltiniu tampa ne įmonių nuosavybė, bet valdymas, sudėtingėjant gamybai jį perima profesionalūs vadybos, inžinerijos mokslų specialistai.

Valdytojų revoliucijos užuomazgų aptinkama G. C. Meanso ir A. A. Berle’io (Jungtinės Amerikos Valstijos) veikale Šiuolaikinė korporacija ir privati nuosavybė (The Modern Corporation and Private Property 1932), kuriame teigiama, kad šiuolaikinę bendrovę valdo ne akcininkai, bet vadybininkai, siekiantys ne trumpalaikio pelningumo, bet ilgalaikių korporatyvinių tikslų. Valdytojų revoliucijos teoriją suformulavo J. Burnhamas veikale Valdytojų revoliucija (The Managerial Revolution 1941). Jis teigė, kad pasaulio valdžia pereina iš politikų ir kapitalistų į naujos valdytojų (vadybininkų) klasės rankas. Valdytojų revoliucijos idėjas vėliau plėtojo vadinamoji kolektyvinio kapitalizmo teorija (pasak jos, šiuolaikinės bendrovės yra ne privačios, bet kolektyvinės ir tarnauja visuomenės interesams). 20 a. 6–7 dešimtmečiais J. K. Galbraithas teigė, kad industrinė visuomenė (ypač Jungtinių Amerikos Valstijų) nebeatitinka įprastinės ekonomikos teorijos modelio (konkurencinės rinkos modelio, pagal kurį maksimizuojamas bendrovių pelnas ir nepriklausomų vartotojų gaunama nauda), nuosavybės ir vadovavimo atskyrimas didelėse bendrovėse reiškia, kad sprendimus priima vadinamoji technostruktūra, kuri siekia ne pelno maksimizavimo, bet išlikti, išvengti rizikos. Valdytojų revoliucijos teorija savo teorijose rėmėsi L. Blumas (Prancūzija), J. Strachey (Didžioji Britanija), M. Djilasas (buvusi Jugoslavija) ir kiti.

kolektyvinio kapitalizmo teorija