valdžiõs padaljimo prncipas, valstybės valdžios galių paskirstymas viena nuo kitos nepriklausančioms institucijoms siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti tų institucijų laisvę ir lygybę.
Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valstybės valdžia
Šiuo principu demokratinėje valstybėje grindžiama valdžios organizacija ir veikla; siekiama garantuoti asmens teises ir laisves, apginti piliečius nuo valdžios savivalės, išvengti valdžios sutelkimo vienose rankose, despotizmo ir diktatūros. Pagal valstybės svarbiausias funkcijas skiriama įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisminė valstybės valdžia. Valdžios įvairios institucijos turi būti savarankiškos, nepriklausomos, autonomiškos, bet kartu kontroliuoti ir riboti viena kitą, tarp jų turi būti pusiausvyra (vadinamasis stabdžių, arba svertų, ir atsvarų mechanizmas, arba sistema).
Šiuolaikinėse valstybėse įstatymus leidžia parlamentas, įteisinantis politinius ir ekonominius sprendimus. Rinkdami parlamentą, atstovaujantį tautai, žmonės paveda jo nariams spręsti valstybės svarbiausius klausimus ir suteikia teisę atstovauti rinkėjams. Įstatymus vykdo vyriausybė, atsakinga už valdžios politinę, ekonominę, socialinę, kultūrinę ir kitą veiklą. Teisminė valdžia priklauso teismų sistemai. Teismai saugo galiojančias teisės normas, jie nepavaldūs jokiai valstybės valdžios institucijai, laisvi nuo politikos, vykdo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios patvirtintą teisę, užkerta kelią neteisėtiems veiksmams, prižiūri, kad valdžios institucijos nepažeistų įstatymų.
Valdžios padalijimas ir asmens laisvės bei teisės yra konstitucionalizmo pagrindiniai elementai. Valdžios institucijos savo uždavinius gali įgyvendinti tik remdamosi konstituciniais įgaliojimais ir bendradarbiaudamos su kitomis institucijomis. Konstitucijoje įteisintas valdžios padalijimo principas teisiškai įtvirtina valstybės demokratinį režimą, lemia jos valdymo modelį ir apibrėžia ne tik įvairių institucijų galias ir kompetencijas, bet ir tam tikrus įgaliojimus viena kitos atžvilgiu.
Valdžios padalijimo principo raida
Senovės Graikijoje Solonas, Periklis, Sokratas, Platonas, Aristotelis pagrindė valstybės sampratą. Ciceronas teigė, kad valstybė egzistuoja ten, kur nustatyta bendra teisinė tvarka, J. Locke’as – kad norint turėti bendruomenės valdžią reikia susivienyti į visuomenę. Naudojant turimą valdžią bendruomenei įstatymus galima kurti per jos paskirtus pareigūnus. Anot J. Locke’o, įstatymų leidžiamoji valdžia turi teisę nurodyti, kaip bus naudojama valstybės jėga saugant bendruomenės narius. Įstatymai turi nuolatinę galią ir privalo būti nepaliaujamai vykdomi, todėl būtina turėti visą laiką veikiančią valdžią, įstatymų leidžiamoji valdžia turi būti atskirta nuo vykdomosios.
Valdžios padalijimo principo terminą sukūrė Ch. L. de Montesquieu, veikale Apie įstatymų dvasią (L’Esprit des lois 1748) išskyręs įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją ir teisminę valdžią. Jis teigė, kad jei valstybės valdžia bus sutelkta vieno asmens rankose arba vienoje valstybės institucijoje, valdžia bus neteisiška, o valdžios paskirstymas apsaugo nuo galimo piktnaudžiavimo ja. Valdžios padalijimo principą vėliau plėtojo I. Kantas, G. W. F. Hegelis. Valdžios padalijimo principu rėmėsi Jungtinių Amerikos Valstijų 1787 konstitucijos kūrėjai, įteisindami stiprią prezidento valdžią ir jo nepriklausomumą nuo Kongreso, kuris t. p. turi didelius įgaliojimus. Valdžios padalijimo principas minimas Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789), Prancūzijos 1791 ir vėlesnėse konstitucijose, atsispindi ir Abiejų Tautų Respublikos Gegužės trečiosios konstitucijoje.
Valdžios padalijimas Lietuvoje
Lietuvos Konstitucija (1992) įtvirtina valdžios padalijimo principą, pagal kurį valstybės valdžią vykdo Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, teismai. Kiekviena šių institucijų turi tiek galių, kiek jų suteikia Konstitucija. Įstatymų leidžiamoji valdžia yra Seimas, jis leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą, prižiūri jo vykdymą. Įstatymų vykdomoji valdžia – Vyriausybė (vykdo įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarko šalies reikalus) ir Prezidentas (atstovauja valstybei, vykdo Konstitucijos ir įstatymų jam pavestas funkcijas). Įstatymų teisminė valdžia – teismai – vykdo teisingumą.
2271