Valeñsija (isp. Valencia, Comunidad Valenciana, katalonų k. València, Comunitat Valenciana), istorinė ir autonominė sritis Ispanijos rytuose, prie Viduržemio jūros. Autonominė sritis apima Castellón de la Planos, Valensijos ir Alicantės provincijas.
Calpės pajūrio kurortas Alicantės provincijoje
Plotas 23 305 km2. 5,06 mln. gyventojų (2020). Centras – Valensija (800 200 gyventojų, 2020; aglomeracijoje 1,87 mln. gyventojų, 2020). Kiti didesni miestai (tūkst. gyventojų, 2020): Alicante (337,5), Elche (234,8), Castellón de la Plana (174,3), Torrevieja (84,7). Oficialios kalbos – ispanų ir katalonų. Paviršius daugiausia kalnuotas; į Valensijos šiaurės vakarinę dalį įsiterpę Iberijos kalnai (didžiausias aukštis – 1813 m, Peñagolosos kalnas), į pietinę dalį – Andalūzijos kalnai. Rytuose – pajūrio žemuma.
Klimatas mediteraninis. Per metus pajūryje iškrinta 400–500 mm kritulių, kalnuose – 650–950 milimetrų. Upės daugiausia trumpos, teka į Viduržemio jūrą; didžiausios – Segura, Júcaras, Turia. Vyraujantys augalijos tipai – makija ir gariga. 21 saugoma teritorija (gamtos parkai).
Valensija – agrarinė pramoninė sritis, viena ekonomiškai stipriausių Ispanijoje. Laivų statyba, automobilių (Ford), mašinų gamyba, metalurgija, naftos perdirbimas, elektrotechnikos, chemijos, cemento, stiklo, keramikos, tekstilės, maisto (vaisių perdirbimas, vynininkystė), baldų, avalynės, popieriaus ir poligrafijos, žaislų gamybos pramonė. Intensyvioji žemdirbystė; apie pusė dirbamos žemės dirbtinai drėkinama. Valensija – vienas svarbiausių Ispanijos sodininkystės regionų ir vaisių eksportuotojų. Auginama apelsininiai citrinmedžiai (Valensijoje gaunama apie 80 % Ispanijos apelsinų derliaus), mandarininiai ir tikrieji citrinmedžiai, alyvmedžiai, vynmedžiai, ryžiai, kviečiai, tabakai, daržovės (dideli šiltnamių ūkiai), žemės riešutai, migdolai, vilnamedžiai, datuliniai finikai (Elchės datulinių finikų giraitės Alicantės provincijoje įtrauktos į Pasaulio paveldo sąrašą, 2000), skiautėtalapiai fikusai, granatmedžiai. Veisiama galvijai, kiaulės, avys, ožkos. Žvejyba.
Turizmas; žymiausi pajūrio turistiniai regionai: Costa Blanca (Alicantės, Benidormo, Calpės, Elchės, Torreviejos ir kiti kurortai), Costa del Azaharas (Peñíscola, Torreblanca, Benicàssimas ir kiti), Costa de Valencia (Valensija, Sagunto, Gandía). Per Valensijos teritoriją eina Barselonos–Alicantės geležinkelis ir automobilių magistralė. Greitaeigės geležinkelio linijos jungia Valensijos miestą (nuo 2010) ir Alicantę (nuo 2013) su Madridu. Svarbiausi jūrų prekybos uostai: Valensija, Alicante, Castellón de la Plana, Sagunto. Alicantės ir Valensijos tarptautiniai oro uostai.
Istorija
Dabartinės Valensijos teritorijoje žmonių gyventa jau 6–3 a. prieš Kristų. 138 pr. Kr. romėnai įkūrė Valensijos miestą. 8 a. pradžioje teritoriją užkariavo iš Afrikos įsiveržę arabai. Pradėjo plėtotis drėkinamoji žemdirbystė, amatai (garsėjo Valensijos šilkas ir keramikos gaminiai). 1238 susikūrė savarankiška Valensijos karalystė Aragono sudėtyje. Užmezgė prekybinius ryšius su gretimais Viduržemio jūros regionais. 1609 išvijus maurus prasidėjo ekonominis nuosmukis. Po Ispanijos įpėdinystės karo tapo Ispanijos karalystės dalimi, buvo panaikinti Valensijos įstatymai, uždrausta vartoti valensų kalbą (katalonų kalbos tarmė) oficialiose institucijose ir mokyklose. 1936 Valensija siekė gauti autonomiją (sutrukdė Ispanijos pilietinis karas). 1977 gavo dalinę autonomiją, 1982 – autonominės srities statusą.