valentingùmas (lot. valentia – jėga), elemento atomo geba atiduoti arba prisijungti tam tikrą skaičių elektronų; cheminio elemento atomo ryšių, sudaromų su kitais elementais, skaičius. Pvz., anglies atomas yra keturvalentis ir gali prisijungti 4 vienvalenčius vandenilio arba 2 dvivalenčius deguonies atomus. Nesuporuotųjų elektronų skaičius priklauso nuo atomo normaliosios ir sužadintosiosios būsenos, todėl tas pats elementas junginiuose gali būti skirtingo valentingumo. Dažnai atomo valentingumas junginyje lygus periodinės elementų sistemos grupės, kurioje yra elementas, numeriui. 2 periodo elementų valentingumas ne visada sutampa su grupės numeriu ir nebūna didesnis kaip 4, pvz., NH4+ jone azotas yra keturvalentis (N yra V A grupės elementas). Cheminio elemento valentingumas lemia jo valentinių orbitalių skaičius, todėl valentingumas gali būti nuo 1 iki 8.
Valentingumo sąvoką 1852 pasiūlė E. Franklandas, 1867 pradėjo vartoti A. F. Kekulé von Stradonitzas.