valentingùmas, junglùmas, žodžių ir jų formų gebėjimas sakinyje jungtis su kitomis žodžių formomis. Lietuvių kalbos sakinio sandarai svarbiausias veiksmažodžių valentingumas. Kai kurie veiksmažodžiai reikalauja vieno linksnio (dažniausiai vardininko, pvz., Vaikas miega), kiti – dviejų (pvz., Mokinys sprendžia uždavinį), trijų ar daugiau (pvz., Mergaitė atidavė draugei skarelę). Dauguma veiksmažodžių yra vienvalenčiai, dvivalenčiai ar trivalenčiai. Veiksmažodžiai, kurie gali sudaryti sakinį be palydovų, vadinami avalenčiais (pvz., aušta, sninga). Sakiniui vieni valentiniai palydovai yra būtini (be jų sakinys būtų nebaigtas, negramatiškas), kiti gali būti praleidžiami, yra fakultatyvūs. Pvz., sakinyje Tėvas pardavė namą kaimynui visi palydovai yra sąlygojami veiksmažodžio reikšmės, bet galininkas namą yra būtinas, o naudininkas kaimynui – fakultatyvus. Žodžių formos, kurios nėra sąlygojamos veiksmažodžio reikšmės ir gali būti laisvai pridedamos ar praleidžiamos, vadinamos laisvaisiais nariais. Pvz., sakinyje Pjovėjai grįžo vakare laisvasis narys yra žodis vakare. Pagal valentingumą sudaromi veiksmažodžių ir kitų žodžių junglumo žodynai.
L: N. Sližienė Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 2 t. Vilnius 1994–2004.
2352