Protasẽvičius Valerijonas (lenk. Walerian Protasewicz Szuszkowski, Protaszewicz Szuszkowski) apie 1504–05Šuškov (Minsko sr.) 1579 12 31Vilnius, Vilniaus vyskupas. Kilęs iš smulkių Drzewicos herbo rusėnų bajorų. Žinių apie studijas ir įšventinimą kunigu neišliko. 1532–44 karalienės Bonos Sforzos notaras ir sekretorius; 1544–49 – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto rusėniškosios kanceliarijos sekretorius Vilniuje. Valdovų globojamas apie 1533 paskirtas Žemaičių kapitulos kanauninku ir Kražių klebonu, 1537 Vilniaus kapitulos kanauninku, apie 1544–45 Vilniaus prelato dekanu, Pasvalio klebonu (minima nuo 1546). Nuo 1549 buvo Lucko, nuo 1556 – Vilniaus vyskupas; kartu iki gyvenimo pabaigos valdė Pasvalio ir Anykščių klebonijas. Tapęs vyskupu kovojo su protestantizmo apraiškomis, 1554 Lucko vyskupijos sinode ekskomunikavo pirmuosius į protestantizmą perėjusius dvasininkus. Vilniaus vyskupu tapusį V. Protasevičių dėl neryžtingumo, neveiklumo, nerezidavimo prie savo katedros Vilniuje kritikavo kapitula, S. Hosius ir A. Rotundas.
Valerijonas Protasevičius (16 a. nežinomo dailininko portretas; dailininko J. Moračinskio kopija, aliejus, 19 amžius, Lietuvos dailės muziejus)
Nuo 7 dešimtmečio pabaigos jis aktyviai kovojo su protestantizmu, rūpinosi Lietuvos švietimu: 1569 pakvietė į Vilnių jėzuitus, įkūrė ir jiems perdavė kolegiją (1569; atidaryta 1570), 1575 prie jos įsteigė konviktą studentams bajorams, 1579 – Valerijono bursą neturtingiems studentams. 1579 išrūpino Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro bei popiežiaus Grigaliaus XIII privilegijas steigti Vilniaus universitetą. Vilniaus katedroje įsteigė pamokslininko vietą, rūpinosi Šv. Kryžiaus altoriumi, prie jo 1573 iškilmingai perlaidojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikus ir įrengė karalienės Bonos Sforzos užsakymu pagamintą antkapį (per karus 17 a. sunaikintas, išliko jo nuolaužos); čia buvo palaidotas ir pats. Vilniaus katedrai ir jos Šv. Kryžiaus altoriui paliko vyskupo žiedą ir pastoralą, relikvijų, gobelenų, įvairių liturginių indų, drabužių ir knygų. Atnaujino prelato kantoriaus sidabrinę stipulą (procesijų lazdą; saugoma Katedros lobyne).
Savo bibliotekos didžiąją dalį dovanojo Vilniaus kolegijai. Politinėje veikloje nuosaikiai rėmė uniją su Lenkija.
L: V. Ališauskas, T. Jaszczołt, L. Jovaiša, M. Paknys Lietuvos katalikų dvasininkai XIV–XVI a. Vilnius 2009.
526