valià, sąmoningas, tikslus, be išorinės prievartos atliekamas savo veiklos ir elgesio reguliavimas; vidinės žmogaus paskatos atlikti nepakankamai motyvuotus išorinius ir vidinius veiksmus siekiant tikslo. Išoriškai reiškiasi judesiais ir veiksmais, kurie skirstomi į nevalinguosius judesius ir valinguosius judesius. Valios veiksmas priklauso nuo veiklos tikslo vertybinio pobūdžio, įsisąmoninimo, kad jis atitinka asmenybės dorovės normas ir principus. Valinga elgsena susideda iš svarstymo, sprendimo priėmimo ir jo įgyvendinimo. Kai priimant sprendimą valingojo veiksmo tikslas neatitinka aktualių asmenybės poreikių, vyksta elgsenos motyvų kova (dažniausiai susidaro vientisa vienas nuo kito priklausančių motyvų sistema, atitinkanti veikimo tikslą). Kartais užtenka priimti sprendimą ir jis įgyvendinamas tarsi savaime, be valios pastangų, kartais įgyvendinimas reikalauja ypatingų pastangų – valios jėgos, ištvermės. Valia taip pat gali reikštis drąsa, ryžtu, atkaklumu ir kitais požymiais, kartais – priešgynumu. Pagal valingumą žmonės skirstomi į valinguosius, silpnavalius ir bevalius. Tai priklauso nuo asmenybės bruožų, temperamento ir noro stiprinti savo valią, todėl valios ugdymas yra viena svarbiausių pedagoginių problemų. Brandi valia būdinga tik žmogui, bet valingieji judesiai, susilaikymas nuo impulsyvaus veikimo pastebimi ir gyvūnų elgesyje. Valios stoka gali būti individuali savybė arba liguistumo požymis. Valia gali susilpnėti sergant hipobulija (ligonis būna neiniciatyvus, neturi siekių, dažniausiai lėtas, veikia tik vadovaujamas ir nuolat raginamas). Dėl visiško bevališkumo, valios netekimo (abulija) ligonis pasidaro apatiškas, neveiklus, su nieko nebendrauja, nieko neveikia, daugiausia guli lovoje ar be jokio tikslo vaikštinėja, tenkina tik fiziologinius poreikius (dažniausiai būdinga sergantiems šizofrenija, alkoholizmu, narkomanija, esant galvos smegenų vėžiui). Rečiau valia liguistai sustiprėja. Tuomet apima liguistas veiklumas (hiperbulija), ligonis būna perdėtai aktyvus, kalbus, judrus, imasi įvairių darbų ir jų nebaigia. Kartais judesiai monotoniškai kartojami (stereotipija): sėdint linguojama arba kartojamas vis tas pats žodis, gestas. Dėl valios stokos gali būti kartojami aplinkinių žodžiai (echolalija) arba judesiai (echopraksija). Toks mėgdžiojimas gali virsti visišku paklusnumu kitų valiai (automatiškas paklusnumas) – ligonis, gavęs nurodymą, net žalojasi.
Filosofijos istorijoje valios aiškinimas dažniausiai siejamas su determinizmu (valia istoriškai suformuota fizinių, psichologinių, socialinių priežasčių ar dieviškosios lemties) ir indeterminizmo (valia yra savaiminė jėga) principais (valios laisvė). Voliuntarizmo požiūriu, valia yra pradinis (pirminis) pasaulio, iš dalies ir žmogaus veiklos, pagrindas. Valios psichologinės koncepcijos grupuojamos į autogenetines, jos teigia, kad valia yra specifinis procesas, nesutampantis su jokiais kitais (N. K. Achas, W. M. Wundtas, Vokietija), ir heterogenetines, valią laikančias kitų psichinių veiksnių ir reiškinių (C. von Ehrenfelsas, Austrija, J. F. Herbartas, Vokietija), jausmų (H. von Ebbinghausas, Vokietija, E. Bleireris, Šveicarija), pojūčių kompleksų (asociacinė psichologija) išdava.