valiãvimai, lietuvių šienapjūtės dainos; darbo dainų rūšis. Valiavimais vadinamos pagal priedainio žodį valio, kartojamą posmo pradžioje ir labiausiai pabaigoje, dažnai ištęsiant antrąjį skiemenį. Labiausiai paplitę Žemaitijoje ir Aukštaitijos šiaurės rytų dalyje. Valiuodavo šienpjoviai, kartais pakaitomis su grėbėjomis. Poetiniai tekstai improvizacinio pobūdžio. Juose poetizuojama darbo įrankiai, apdainuojami jaunimo santykiai, pajuokiami pjovėjai tinginiai. Seniausioms valiavimo melodijoms būdinga laisvas ritmas, monofoninė sandara (monofonija), minorinio atspalvio tercijos (Dzūkija), mažorinio atspalvio kvartos (Žemaitija) tonalinės atramos. Populiarusis žemaičių valiavimo melodijų tipas baigiasi nukrypimu į dermės II laipsnį. Vėlesnės kilmės valiavimo melodijos (Rytų Aukštaitija) – homofoninės mažorinės sandaros (homofonija), pritariamos vieno ar dviejų balsų. Melodijų derminei sandarai būdinga kartojimu, užtęsimais pabrėžta kvinta.
1057