vãlios láisvė, filosofijos sąvoka, reiškianti individo gebėjimą nuspręsti ir veikti savarankiškai, nepriklausomai nuo gamtos dėsnių, likimo ar Dievo valios. Etikoje valios laisvė reiškia, kad žmogus tam tikru poelgiu sąmoningai rinkdamasis tarp gėrio ir blogio už tą pasirinkimą tampa atsakingas. Valios laisvės klausimas iškyla, kai bandoma suderinti Dievo visagalybę ar pasaulio reiškinių priežastinį ryšį su laisva valia. Jei viskas nulemta Dievo ar materialios reiškinių sąveikos ir priežasčių (determinizmas), galima teigti, kad žmogus nėra atsakingas už blogį. Požiūris, teigiantis, kad reiškinių priežastingumą ir laisvą valią galima suderinti, vadinamas kompatibilizmu (T. Hobbesas, D. Hume’as, I. Kantas), tai neigiantis požiūris – inkompatibilizmu (J. Bramhallas, 1594–1663). Indeterminizmas neigia griežtą reiškinių priežastingumą ir dažniausiai pripažįsta absoliučią valios laisvę.
Senovės graikai žmogų ir jo valią laikė kosmo dalimi, pasaulio tvarka ir likimas neprieštaravo valios laisvei. Stoikai pripažino laisvos valios egzistavimą, bet teigė, kad dorybingo gyvenimo tikslas – nesipriešinti likimui. Krikščionybė siekė suderinti valios laisvę, blogio egzistavimą ir Dievo visagalybę bei visažinystę. Augustinas kūrė krikščioniškąją teodicėją, teigė, kad Dievas neatsakingas už blogį, vienintelis blogio šaltinis – žmogaus valia. Augustino mokymas vyravo viduriniais amžiais. G. Pico della Mirandola laisvąją valią vertino kaip Dievo dovaną, suteikiančią galimybę kurti ir keisti pasaulį. J. Kalvinas ir M. Liuteris atmetė valios laisvės principą. M. Liuteris teigė, kad laisvoji valia yra apgaulė – žmogus paklūsta arba Dievui, arba velniui, be Dievo pagalbos sieloje negali gimti geri ketinimai. R. Descartes’o sampratai būdinga dualizmas – dvasinė žmogaus substancija nepriklauso nuo kūniškos, valia kaip dvasinės substancijos išraiška yra absoliučiai laisva. T. Hobbeso (taip pat B. Spinozos, G. W. Leibnizo, J. Priestley, D. Hartley) požiūriu, gamtos reiškiniai ir žmogaus veiksmai yra griežtai nulemti priežastinių ryšių. T. Hobbesas žmogaus laisvę suprato kaip išorės veiksnių netrukdymą veikti, bet žmogaus norus laikė sąlygotus priežastinių ryšių. I. Kantas pripažino determinizmą, bet teigė, kad žmogus, kaip daiktas savaime, turi valios laisvę. Fenomenalizmas (M. Scheleris, R. W. Ingardenas), egzistencializmas (J.‑P. Sartre’as, A. Camus) nepripažino jokių žmogaus laisvės suvaržymų, laisvei suteikė ontologinį statusą.