valiùtinis reguliãvimas, tarptautinių atsiskaitymų ir valiutinių operacijų valstybinis reguliavimas.
Valiutinis reguliavimas apima ir valiutos kontrolę, jeigu ji vykdoma. Taikomas siekiant reguliuoti šalies tarptautinius ekonominius santykius, eksporto ir importo mastą ir struktūrą, mokėjimų balansą, sutelkti užsienio valiutų išteklius valstybės rankose ir panaudoti juos šalies ekonomikai plėtoti.
Valiutinį reguliavimą dažniausiai vykdo finansų ministerija, centrinis bankas ar specializuota valiutinio reguliavimo valstybinė įstaiga
Valiutinį reguliavimą sudaro užsienio prekybos, kapitalo tarptautinio judėjimo, tarptautinio kredito, kitų operacijų su užsienio valiutomis ir kitomis valiutinėmis vertybėmis reguliavimas, pavyzdžiui, ribojant užsienio valiutų naudojimą šalyje, jų išvežimą į užsienį, valiutos keitimą, paskolų teikimą užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims.
Valiutinį reguliavimą per Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo vykdyti Vokietija, Austrija‑Vengrija ir kitos šalys, iš pradžių tik apribodamos aukso išvežimą į užsienį. Vėliau valiutinio reguliavimo mastas didėjo, valstybės ėmė reguliuoti ir tarptautinių atsiskaitymų dokumentų, vertybinių popierių judėjimą tarp šalių.