valiùtos kontròlė, valstybės nustatomi valiutos keitimo ir užsienio valiutų naudojimo šalies teritorijoje apribojimai. Gali būti vykdoma draudžiant šalies rezidentams pirkti, parduoti ir turėti užsienio valiutą, draudžiant nerezidentams pirkti ir parduoti nacionalinę valiutą, ribojant valiutų pirkimo ir pardavimo operacijų mastą, užsienio valiutų naudojimą šalies viduje, leidžiant vykdyti valiutos keitimo operacijas tik vyriausybės patvirtintiems valiutos keitėjams, nustatant fiksuotus valiutų keitimo kursus, kurie skiriasi nuo rinkos kursų, ribojant leidžiamą įvežti į šalį ar išvežti iš jos užsienio valiutos kiekį, užsienio investicijas, šalyje gauto pelno išvežimą į užsienį ir kita. Valstybės vykdo valiutos kontrolę siekdamos garantuoti didesnį šalies ekonomikos stabilumą, riboti importą ar eksportą, užsienio valiutos išvežimą iš šalies, pagerinti mokėjimų balanso būklę, sumažinti nacionalinės valiutos kurso svyravimus ar palaikyti stabilų fiksuotą jos kursą, kovoti su spekuliacija valiutų rinkoje. Iki 20 amžiaus 9 dešimtmečio valiutos kontrolę taikė dauguma pasaulio valstybių, vėliau dėl tarptautinių ekonominių santykių liberalizavimo ir globalizacijos valiutos kontrolės naudojimas labai sumažėjo. 21 amžiaus pradžioje valiutos kontrolę daugiausia taiko šalys, kurių nacionalinės valiutos yra silpnos arba kurių vyriausybės riboja rinkos laisvę (pvz., Kinija, Indija, Rusija, Pietų Afrikos Respublika, Argentina, Kuba, Iranas, Uzbekija, Venesuela). Valiutos kontrolė nėra efektyvi valiutų rinkos reguliavimo priemonė, dažnai sukuria didelę valiutų juodąją rinką, kurioje užsienio valiutų kursai daug aukštesni nei valstybės nustatyti oficialūs kursai.
2295