valiùtos krzė, finansinės krizės (krizė) viena rūšių. Reiškiasi staigiu valiutos nuvertėjimu (kai jos kursas slankus) ar didele devalvacija (kai valiutos kursas fiksuotas). Gali būti vienos šalies arba tarptautinė – šią gali patirti net ir stiprios ekonomikos valstybė, jei valiutos krizę patiria su ja ekonomiškai susijusios kitos šalys. Valiutos krizė gali kilti dėl šalies mokėjimų balanso deficito, valstybės skolos krizės, privatiems kreditoriams (pirmiausia bankams) nevykdant įsipareigojimų, taip pat veikiant dviem ar visiems šiems veiksniams. Valiutos krizė dažnai įvyksta po bankų krizės, o per gilią ekonominę krizę (krizė) gali vykti kartu su bankų ir užsienio skolos krizėmis. Valiutos krizės svarbiausi požymiai: staigus nacionalinės valiutos kurso kritimas, užsienio valiutų ir aukso atsargų išsekimas, didėjantys infliacija, mokėjimų balanso deficitas, užsienio skola, dėl nacionalinės valiutos nuvertėjimo mažėjantis investuotojų pasitikėjimas šalies ekonomika. Didžiausią griaunantį poveikį valiutos krizė turi mažoms atviroms arba didelėms, bet nepakankamai stabilioms ekonomikoms. Valiutos krizės padariniams sušvelninti centrinis bankas gali palaikyti nacionalinės valiutos kursą parduodamas valiutos atsargas už nacionalinę valiutą, kad padidintų jos paklausą, naudoti kitas valiutų politikos priemones, valstybė gali riboti valiutines operacijas, imti užsienio paskolas ir kita. Tarptautines valiutos krizes dažnai lydi vadinamasis valiutų karas pasaulinėje rinkoje, kai valstybės siekia išlaikyti savo nacionalines valiutas nuvertintas, palyginti su kitomis valiutomis, kad padidintų eksportuojamų prekių konkurencingumą ir atgaivintų ekonomiką.
Pirmoji pasaulinė valiutos krizė įvyko per Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo (1914–1922), kai kariaujančios šalys išleido į apyvartą didelį kiekį popierinių pinigų. Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Rusija ir kitos valstybės atsisakė popierinių pinigų keitimo į aukso monetas, nuvertėjo daugelis nacionalinių valiutų. Per Didžiąją depresiją kilusi dar didesnė valiutos krizė vyko 1929–36, ji reiškėsi aukso standarto žlugimu, beveik visų nacionalinių valiutų devalvacija ir ankstesnės bendros pasaulio valiutų sistemos susiskaldymu į valiutos blokus. 1929 pabaigoje pasirodė pirmieji valiutos krizės požymiai ekonomiškai silpnose agrarinėse Lotynų Amerikos šalyse – blogėjo jų užsienio prekybos balansas, mažėjo aukso atsargos, todėl Argentina, Bolivija, Brazilija ir kai kurios kitos šalys turėjo atsisakyti aukso standarto ir devalvuoti nacionalines valiutas. 1931 aukso standarto atsisakė Didžioji Britanija, Indija, Egiptas, Airija, Švedija, Danija, Kanada, Japonija ir kitos šalys, iki 1936 – beveik visos pasaulio valstybės. Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose valiutos krizė prasidėjo kaip ankstesnės bankų krizės padarinys. 1929–1938 Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos sumažino savo nacionalinių valiutų kursus daugiau kaip 40 %, Prancūzija – apie 60 %, Japonija – daugiau kaip 70 %; viena iš nedaugelio valstybių, išsaugojusių stabilią nacionalinę valiutą ir išvengusių devalvacijos, buvo Lietuva. 1967–1976 (pirmiausia dėl aukso pabrangimo) kilusi trečioji pasaulinė valiutos krizė sugriovė Bretton Woodso susitarimu pagrįstą pasaulio valiutų sistemą ir privertė daugelį šalių pereiti nuo fiksuotų prie slankių nacionalinių valiutų kursų. Sunkių ekonominių padarinių taip pat turėjo kai kurios vėlesnės nacionalinės ir regioninės valiutų krizės, pavyzdžiui, 20 amžiaus 9 dešimtmečio pabaigos–10 dešimtmečio valiutų krizės daugelyje buvusių socialistinių šalių, 1994 Meksikoje, 1997–1998 Pietryčių ir Rytų Azijos šalyse, 1998 Rusijoje, 1999–2002 Argentinoje, 2011–2012 Baltarusijoje.
3160