valiùtos kùrsas, vienos šalies nacionalinės valiutos vieneto kaina kitos šalies nacionalinės valiutos vienetais. Užsienio valiutos vieneto kaina, išreikšta nacionalinės valiutos vienetais, vadinama tiesioginiu valiutos kursu, o nacionalinės valiutos vieneto kaina užsienio valiutos vienetais – atvirkštiniu (atvirkštiniai valiutų kursai naudojami daugiausia Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose). Kai lyginamų valiutų verčių skirtumai yra labai dideli, vienos valiutos kursas dažnai nustatomas 10, 100 ir daugiau kitos valiutos vienetų atžvilgiu. Kylant nacionalinės valiutos kursui užsienio valiutos kursas jos atžvilgiu krinta, ir atvirkščiai. Valiutų rinkoje skiriama nominalusis (apskaičiuotas neatsižvelgiant į skirtingus prekių ir paslaugų kainų lygius tose šalyse, kurių valiutos lyginamos) ir realusis (perskaičiuotas pagal perkamosios galios paritetą), pirkimo ir pardavimo (vykdant valiutos keitimą), dienos sandorių (spot rinka) ir ateities sandorių (būsimieji sandoriai) valiutos kursas. Pagal kintamumą valiutos kursas gali būti: fiksuotas, arba pastovus (21 amžiaus pradžioje labiau būdingas ekonomiškai silpnesnėms, mažoms šalims, susietas pastoviu santykiu su kita bazine valiuta ar valiutų krepšeliu ir keičiamas tik valstybei vykdant oficialią valiutos devalvaciją ar revalvaciją), laisvai kintantis (dar vadinamasis lankstus, slankus, būdingesnis ekonomiškai stiprioms, didelėms šalims, nuolat kinta dėl valiutų pasiūlos ir paklausos svyravimų, bet esant reikalui gali būti reguliuojamas centrinio banko valiutinių intervencijų ir kitais būdais), kintamas, bet reguliuojamas valstybės ar centrinio banko tam tikrose ribose – nustatant didžiausią (vadinamosios lubos), mažiausią (vadinamosios grindys) ar mažiausią ir didžiausią reikšmes (vadinamasis koridorius). Laisvai kintantį valiutos kursą ir jo svyravimus lemia šie svarbiausi veiksniai: palūkanų normų lygis šalyje (kuo didesnės palūkanų normos, tuo didesnis valiutos kursas), infliacija (kuo didesnė, tuo mažesnis valiutos kursas), šalies BVP pokyčiai (jo didėjimas didina valiutos kursą, mažėjimas – mažina), mokėjimų balanso būklė (kai jis yra pasyvus, valiutos kursas krinta, kai aktyvus – kyla), valstybės vykdoma valiutų politika, finansų institucijų ir gyventojų pasitikėjimas nacionaline valiuta. Fiksuotas valiutos kursas nekinta pakankamai ilgą laiką, jam palaikyti valstybė naudoja užsienio valiutų atsargas, vykdo griežtą prekybos, fiskalinę ir pinigų politiką, kai kuriais atvejais gali imtis valiutų keitimo kontrolės ar normavimo. Jei fiksuotas valiutos kursas yra pervertintas ir neatitinka esamų rinkos sąlygų, susidaro nuolatinis šalies mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas, nes importas pigus, o eksportas brangus. Nuvertintas valiutos kursas sukelia nuolatinį mokėjimų balanso einamosios sąskaitos perteklių.
Iki 20 amžiaus pirmos pusės visų pasaulio valstybių valiutų kursai buvo fiksuoti, nes kiekviena nacionalinė valiuta buvo susieta su šalies įstatymų nustatytu tauriųjų metalų kiekiu (aukso standartas, sidabro standartas, bimetalizmas). Nacionalinių valiutų kursai užsienio valiutų atžvilgiu buvo nustatomi pagal šių valiutų aukso ar sidabro turinio skirtumus (pavyzdžiui, 19 amžiaus viduryje vieną unciją aukso atitiko 20 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių ir 4 Didžiosios Britanijos svarai sterlingų, todėl Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių keitimo į svarus sterlingų kursas buvo 5:1). Aukso standarto sąlygomis valiutų kursai galėjo nukrypti nuo aukso pariteto į didesnę ar mažesnę pusę tik iki 1 %. Po Antrojo pasaulinio karo pagal Bretton Woodso susitarimą išsivysčiusių Vakarų šalių ir kitų Tarptautinio valiutos fondo šalių narių nacionalinės valiutos susietos su Jungtinių Amerikos Valstijų doleriu (nenukrypstant nuo nustatyto pariteto Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio atžvilgiu daugiau kaip 1 %), Jungtinių Amerikos Valstijų doleris – su auksu. Nuo 20 amžiaus 8 dešimtmečio dauguma išsivysčiusių šalių turi laisvai kintančius valiutų kursus.
LIETUVOS nacionalinė valiuta litas 1922–1940 buvo prilygintas 0,150462 gramo grynojo aukso, visą šį laikotarpį išliko stabilus ir nedevalvuotas net per ekonomines krizes. Atkūrus nepriklausomybę lito kursas nuo 1994 04 01 taip pat yra fiksuotas: iki 2002 02 01 susietas su Jungtinių Amerikos Valstijų doleriu (santykiu 4 litai už vieną Jungtinių Amerikos Valstijų dolerį), nuo 2002 02 02 – su euru (santykiu 3,4528 lito už vieną eurą).
3160