valiùtos zònos, iš valiutos blokų susiformavusios šalių grupės, kurių dalyvės vykdė bendrą valiutų politiką, suderintą su zonai vadovaujančia šalimi. Valiutos zonos šalis vienijo istoriškai susiklostę ekonominiai, finansiniai, valiutiniai, dažnai ir politiniai (pirmiausia buvusių kolonijų priklausomybė nuo buvusių metropolijų), ryšiai su valiutų zonai vadovaujančia valstybe. Valiutos zonos šalys palaikė bendrą valiutų kontrolės ir reguliavimo sistemą, garantuojančią laisvą valiutų judėjimą tarp valiutos zonos šalių narių ir bendrus valiutinius apribojimus trečiųjų šalių atžvilgiu (tuo valiutos zonos skyrėsi nuo valiutos blokų), nustatė fiksuotus savo nacionalinių valiutų kursus valiutų zonai vadovaujančios šalies valiutos atžvilgiu ir galėjo keisti nacionalinės valiutos santykį su kitomis valiutomis tik sutikus vadovaujančiai šaliai, vykdė tarpusavio atsiskaitymus vadovaujančios šalies valiuta, o atsiskaitymus su valiutos zonai nepriklausančiomis šalimis – per vadovaujančios šalies bankus, kuriuose laikė didžiąją dalį savo aukso ir užsienio valiutų atsargų. Valiutos zonos vadovaujančios šalys galėjo išsaugoti savo ekonominę ir politinę įtaką kitose valiutos zonos šalyse, lengviau jose investuoti kapitalą, naudotis jų rinkomis ir gamtiniais ištekliais.
Svarbiausios valiutos zonos (Didžiosios Britanijos vadovaujama sterlingo zona, Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujama dolerio zona ir Prancūzijos vadovaujama franko zona) pradėjo kurtis Antrojo pasaulinio karo pradžioje, visiškai susiformavo po jo. Dar veikė mažesnės Olandijos guldeno, Portugalijos eskudo, Italijos liros, Ispanijos pesetos zonos. Yrant kolonijinei sistemai ir mažėjant buvusių kolonijų ekonominei, finansinei, politinei priklausomybei nuo buvusių metropolijų valiutos zonos ėmė prarasti ankstesnę reikšmę. 20 a. 8 dešimtmetyje pasaulyje fiksuotus valiutų kursus pradėjus keisti slankiais beveik visos valiutos zonos išnyko. Modifikuota franko zona gyvavo iki 2002, kai Prancūzijos frankas buvo pakeistas euru.
franko zona; sterlingo zona; dolerio zona