valiùtų poltika, valstybės pinigų politikos dalis, apimanti priemones, kuriomis valstybė (dažniausiai per centrinį banką, rečiau tiesiogiai) reguliuoja valiutinius ekonominius santykius – nacionalinės valiutos perkamąją galią, kursą, valiutines operacijas. Valiutų politikos pagrindinės priemonės: valiutinė intervencija, diskonto politika (paskolų palūkanų normų reguliavimas; jų didinimas pritraukia kapitalą iš užsienio šalių, pagerina mokėjimų balansą ir padidina nacionalinės valiutos kursą, mažinimas paskatina kapitalo išvežimą į užsienį ir sumažina nacionalinės valiutos kursą), valiutinių operacijų apribojimai, valiutos keičiamumo reguliavimas, valiutos kurso reguliavimas arba tiesioginis fiksuoto nacionalinės valiutos kurso nustatymas ir jo keitimas vykdant devalvacijas ir revalvacijas, valiutos atsargų valdymas ir diversifikacija, valiutos kontrolė, valiutinė integracija su užsienio šalimis. Valiutų politika turi garantuoti šalies valiutinį ir ekonominį stabilumą, mažinti nacionalinės valiutos kurso svyravimus, reguliuoti valiutų rinką ir tarptautinių atsiskaitymų tvarką valstybės interesais, padėti plėtoti užsienio prekybą, gerinti mokėjimų balansą, įveikti valiutos krizes ir kita. Centrinis bankas, reguliuodamas nacionalinės valiutos kursą, siekia pusiausvyros tarp infliacijos lygio, paskolų palūkanų normų ir tarptautinės prekybos subalansuotumo. Susilpninus nacionalinę valiutą (sumažinus jos vertę užsienio valiutų atžvilgiu) skatinamas eksportas ir mažinamas importas, gali padidėti visuminė paklausa, šalies BVP, užimtumas, bet dėl to padidėja infliacija. Stiprinant nacionalinę valiutą mažėja perteklinė visuminė paklausa, infliacija ir eksportas, bet padidėja nedarbas. Iki Pirmojo pasaulinio karo visos šalys siekė didinti savo nacionalinių valiutų perkamąją galią ir kursą, vėliau valiutų politika pradėta vykdyti ir priešinga kryptimi – silpninant nacionalinę valiutą skatinti eksportą, užimtumą ir ekonomikos augimą (vadinamasis valiutinis dempingas).
1583