Valkavskas (bltr. Ваўкавыск, Vaukavysk; rus. Волковыск, Volkovysk), miestas Baltarusijos vakaruose, Gardino srityje, į pietryčius nuo Gardino, prie Rosės upės; rajono centras.
Šv. Vaclovo bažnyčia Valkaviske (1846–48)
42 600 gyventojų (2020). Per Valkaviską eina Balstogės (Lenkija)–Minsko plentas; geležinkeliai į Lydą, Baranovičius. Metalo, medienos apdirbimo, statybinių medžiagų, maisto pramonė. Karo ir istorijos, istorijos ir archeologijos, generolo P. Bagrationo muziejai. Šv. Vaclovo bažnyčia (pastatyta 1846-48), Šv. Mikalojaus cerkvė (1874).
Istorija
Pradėjo kurtis 10 a. pabaigoje. 1252 minimas Ipatijaus metraštyje. 12–13 a. buvo kunigaikštystės centras; dėl jo varžėsi Haličo‑Voluinės ir Lietuvos kunigaikščiai. Nuo 13 a. iki 1795 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 15–16 a. seniūnijos, 1507–1940 – apskrities centras. 1410 Valkaviską sudegino kryžiuočiai. 1430 Vytautas įsteigė bažnyčią. 1503 Valkaviskas gavo Magdeburgo teisę. 1598 įsteigtas jėzuitų vienuolynas.
Nukentėjo per 17 a. vidurio–18 a. pradžios karus. 1654 prie Valkavisko vyko Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos kariuomenių susirėmimas.
18 a. antroje pusėje veikė pijorų mokykla. 1794 užimtas sukilėlių. 1812 Valkaviske buvo įsikūręs P. Bagrationo štabas; miestą nusiaubė Prancūzijos kariuomenė. 1885 nutiesus Baranovičių–Balstogės geležinkelį išaugo pramonė. 1920–39 okupuotas Lenkijos. Nuo 1939 priklauso Baltarusijai; nuo 1940 Valkaviskas – rajono centras.
Per II pasaulinį karą Valkaviske veikė nacių Vokietijos karo belaisvių stovykla (nužudyta apie 20 000 žmonių) ir getas (1942 apie 8000 žmonių išvežta darbams į Vokietiją).
1792 buvo 2172, 1815 – 818, 1860 – 3472, 1897 – 10 323 (5528 žydai), 1939 – apie 16 500, 1969 – apie 21 500, 1992 – apie 43 000 gyventojų.