Valkiniñkų mšis, Sapiegų ir prieš jų hegemoniją sukilusios bajorijos kariuomenių mūšis, 1700 11 18 įvykęs netoli Valkininkų; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vidaus nesutarimų kulminacija.
17 a. pabaigoje broliai Sapiegos – LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada K. P. J. Sapiega ir iždininkas B. P. Sapiega – Lietuvoje savo rankose sutelkė neregėtą valdžią. Sapiegos didino savo turtus (asmenines valdas, valstybines seniūnijas) ir stengėsi perimti Neuburgo valdų (iki 1695 priklausė Pfalzo-Neuburgo kunigaikštienei L. K. Radvilaitei) globą. Absoliutus ekonominis ir politinis Sapiegų dominavimas tapo pavojingas kitoms Lietuvos didikų giminėms. 17 a. 10 dešimtmetyje susiformavo opozicija, vadinamasis antisapieginis judėjimas, į kurį įsiliejo Krišpinai, Oginskiai, Katilai, Pociejai, Višnioveckiai ir kitos giminės. Kylantį judėjimą skatino ir Sapiegų dominavimu nepatenkinti valdovai Jonas Sobieskis (1674–96) ir Augustas II (1697–1733). Antisapieginio judėjimo vadovai stengėsi pritraukti kuo daugiau bajorų ir kovai prieš Sapiegas suteikti kovos už didikų varžomas bajorijos teises pobūdį. Tai nebuvo sunku, nes Sapiegos krašte šeimininkavo nesirinkdami priemonių, opozicija seimeliuose dažnai būdavo užgniaužiama ir brutaliais būdais.
LDK didysis etmonas Kazimieras Povilas Jonas Sapiega (aliejus, 18 a., nežinomas dailininkas; Wilanówo rūmų muziejus)
Antisapieginio judėjimo dalyviai dėl pabrėžiamo bajorijos egalitarizmo ir viršenybės sprendžiant krašto reikalus dar vadinti respublikonais.
1697 per karaliaus rinkimus Sapiegos balsavo už Augusto II varžovą François Louis de Conti, tai jų priešams leido legaliai pakelti ginklus prieš Sapiegas kaip maištininkus. 1699 tarpininkaujant karaliaus Augusto II atstovams buvo pasiektas susitarimas tarp Sapiegų ir jų priešininkų: LDK kariuomenė sumažinta daugiau negu dvigubai. Tai pakirto Sapiegų valdžios pagrindus ir sudarė sąlygas šalyje susiklostyti dvivaldystei.
1700 02 22 Augustas II, kaip Saksonijos kurfiurstas, su saksų kariuomene užpuolė Rygą ir pradėjo karą prieš Švediją, kuriai miestas tuomet priklausė. Nepavykus užimti Rygos karaliui prireikė karinės pagalbos. Augustui II įgaliojus LDK didįjį etmoną K. J. Sapiegą pasamdyti papildomų karių Rygos apgulčiai respublikonai ėmė nerimauti dėl galimo Sapiegų hegemonijos atkūrimo. 1700 vasarą Augustas II paskelbė visuotinį bajorų šaukimą galimam švedų puolimui atremti. Respublikonų vadai kunigaikštis Mykolas Servacijus Višnioveckis, Žemaitijos seniūnas Grigalius Antanas Oginskis bei Vitebsko kaštelionas Mykolas Kazimieras Katilas (lenk. Michał Kazimierz Kociełł) tuo pasinaudojo ir mobilizavo Sapiegomis nepatenkintą bajoriją.
Respublikonams pavyko surinkti apie 10 000 karių ir 4 artilerijos pabūklus. Daugiausia tai buvo kavalerija – ginkluoti bajorai su savo tarnais, t. p. keli tūkstančiai Višnioveckių valdose surinktų tarnų ir rekrutų (sudarė pėstininkų pagrindą). Sapiegų kariuomenę sudarė apie 1500 karių, daugiausia kavalerija (raitarai, dragūnai, totoriai ir keli šimtai bajorų), t. p. 300 pėstininkų ir 8 artilerijos pabūklai.
1700 11 17 Sapiegų pajėgos stovėjo prie Lieponių (Trakų apskritis; į šiaurės vakarus nuo Valkininkų), respublikonų – Valkininkuose. Respublikonai mūšio išvakarėse K. J. Sapiegai perdavė savo sąlygas, bet šis, tikėdamas savo pergale, jas atmetė. Sapiegų pajėgos iš tiesų buvo labiau patyrusios, bet mažesnės. 11 18 paryčiais respublikonų kariuomenei patraukus prie Lieponių Sapiegų pajėgos užėmė gynybinę poziciją aukštumoje. Pirmas kelias valandas vyko artilerijos susišaudymas bei nedideli atskirų kariuomenių grupių susirėmimai. Vėliau respublikonai pradėjo puolimą abiem flangais, bet jis buvo atmuštas. Tada respublikonai pabandė apeiti Sapiegų kariuomenę mišku, šis manevras pavyko. Pirmieji iš mūšio pabėgo Sapiegoms ištikimi bajorai. K. J. Sapiega, matydamas, kad jo kariuomenė supama, su broliu nusprendė pasitraukti į Vilnių, mūšio lauke liko jo sūnus Lietuvos arklidininkas ir artilerijos generolas Mykolas Pranciškus Sapiega. Gavęs respublikonų vadų saugumo garantijas jis pasidavė su visa likusia kariuomene.
Nugalėtojai su belaisviais grįžo į Valkininkus. Pergalė švęsta visą naktį, o 11 19 auštant M. P. Sapiega buvo mirtinai užkapotas įtūžusios ir nuo alkoholio apsvaigusios bajorų minios.
Iš viso mūšyje abiejose pusėse žuvo apie 100–150 karių. Po mūšio bajorija dar kelias dienas posėdžiavo ir 11 24 priėmė Valkininkų nutarimus, kuriais iš Sapiegų atimtos visos jų turėtos pareigos, konfiskuoti dvarai.
-antisapieginis judėjimas; - respublikonai
3278
L: G. Sliesoriūnas Valkininkų mūšis 1700 / Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos Vilnius 2013; J. Narbutt Dzieje wewnętrzne narodu litewskiego z czasów Jana Sobieskiego i Augusta II, królów panujących w Polsce Wilno 1842.