vasčiaus tesmas, 1797–1917 Rusijos imperijoje (Lietuvoje nuo 1861) luominė valstiečių savivaldos institucija – valstiečių organizuotas teismas. Nagrinėjo nesudėtingas valstiečių civilines (pvz., dėl prievolių, kai ieškinio suma neviršijo 100 rb, nuo 1889 – 300 rb, paveldėjimo – 500 rb, valstiečio žemės sklypo naudojimo ir kitas), administracines ir baudžiamąsias (jei nustatyta sankcija neviršijo 30 rb baudos ar 15 parų arešto, tam tikrais atvejais – 30 parų arešto) bylas.
Sudarė 4–12 teisėjų, renkamų trejiems metams seniūnijų sueigose (dalyvavo visi namų savininkai) po 1 nuo kiekvienos seniūnijos ir tvirtinamų zemskinio viršininko (Rusijos imperijoje ši pareigybė įvesta 1889, Lietuvoje – 1903). Kai valsčių sudarė daugiau kaip keturios seniūnijos, zemskinis viršininkas iš visų išrinktųjų atrinkdavo ir tvirtindavo 4 teisėjus (vieną jų – teismo pirmininku), kiti laikyti atsarginiais, turinčiais pavaduoti teisėjus, negalinčius eiti pareigų dėl ligos ar kitų priežasčių. Užkaukazės, Sibiro, Ukrainos ir kitose gubernijose, kuriose nebuvo zemskinių viršininkų, seniūnijų sueigos galėjo pačios rinkti iki 12 valsčiaus teismo teisėjų.
Valsčiaus teisme bylos buvo nagrinėjamos supaprastinta tvarka, ieškinius ir kaltinimus teikiant žodžiu, neprotokoluojant posėdžio eigos, surašant tik sprendimą ar nuosprendį, plačiai taikant vietos papročių teisę. Skundus dėl valsčiaus teismo darbo ir jo sprendimų bei nuosprendžių zemskinio viršininko teikimu sprendė apskrities suvažiavimo (iki 1889 apskrities valstiečių reikalų įstaiga) Teisminis skyrius (sudarė apskrities bajorų vadas, apygardos teismo apskrities narys, zemskiniai viršininkai, miestų, apskrities garbės taikos teisėjai, be balso teisės dalyvavo apygardos teismo prokuroro pavaduotojas).
1520