valsčius

vasčius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinis teritorinis vienetas. Lietuvoje valsčiai susidarė daugiausia iš senųjų žemių ir ankstyvųjų sritinių kunigaikštysčių (pvz., Deltuvos, Karšuvos, Knituvos, Šiaulių). Žinomi nuo 14 a. pabaigos. Valsčių sudarė kelios ar keliolika lauko bendruomenių, bajorų kiemų (centras – didžiojo kunigaikščio pilis ar kiemas). Administravo didžiojo kunigaikščio vietininkas tijūnas. 15 amžiuje, ypač antroje pusėje, prie daugelio didžiojo kunigaikščio pilių ir kiemų įsteigus palivarkus valsčiai ėmė virsti didžiojo kunigaikščio dvarais – tenutais, o tijūnai – tų dvarų laikytojais, laikytojų ar seniūnų pagalbininkais. 16 a. pradžioje valsčiaus pareigūnų jurisdikcijai nustojo priklausyti bajorai (priklausė tiesiog seniūnui ar vaivadai; tai nustatė 1529 Pirmasis Lietuvos Statutas). Valsčius tapo tik didžiojo kunigaikščio žemių administraciniu ūkiniu vienetu. Per Valakų reformą (16 a. antra pusė) perskirsčius valstiečių laukų žemę ir visur įsteigus palivarkus, o bajorams per 1564–66 luomų, teismų ir administracinę reformą sukūrus luominę apskričių (pavietų) organizaciją valsčiai išnyko, išskyrus Žemaitiją (joje beveik nebuvo didžiojo kunigaikščio dvarų).