valstiẽčiai, socialinė grupė, kurios nariai verčiasi žemės ūkiu; žemdirbiai.
Atsirado nykstant pirminei bendruomenei iš alodininkų (alodas). Individualus valstiečių ūkis buvo visos ekonomikos pagrindas ir pasižymėjo universalumu (apėmė žemės ūkį ir namų pramonę). Valstiečiai sudarė bendruomenes. Ilgainiui išsiskyrė stambieji žemvaldžiai, kiti, nusigyvenę, tapo vergais arba įvairiais priklausomais žmonėmis, bet valstiečiai nenustojo vyrauti visuomenėje; tik senovės Graikijoje ir Romoje vietoj valstiečių gausiausias visuomenės sluoksnis buvo vergai. Viduriniais amžiais valstiečiai daugiausia priklausė bajorams, bet buvo ir laisvųjų (daugiausia Skandinavijos šalyse). Valstiečių prievolės buvo atodirbinės (lažas), natūrinės (duoklė), piniginės (činšas). Įvairiais laikotarpiais vienos jų darėsi vyraujančios, kitos buvo pagalbinės. 10–15 a. Vakarų Europoje įsigalėjo duoklė arba činšas, Vidurio ir Rytų Europoje – lažas ir asmeninė, turtinė, teisinė valstiečių priklausomybė nuo žemvaldžio (baudžiava). 18 a. pabaigoje–19 a. pirmoje pusėje baudžiava buvo panaikinta; valstiečiai tapo visateisiais (su kai kuriomis išlygomis) visuomenės nariais, piliečiais.
valstiečiai per javapjūtę (Derliaus nuėmimas, aliejus, 1565, P. Bruegelis vyresnysis, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Per pramoninę revoliuciją valstiečių labai sumažėjo, kai kaimo gyventojai ėmė keltis į miestus; dauguma jų tapo darbininkais, o kiti nustojo verstis namų pramone. Valstiečio ūkis tapo labai specializuotas, prekinis, paremtas moksline technine pažanga. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daugiausia valstiečių gyvena silpnos ekonomikos šalyse, ypač Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje. Dabartiniais laikais valstiečių terminas vartojamas rečiau. Jie dažniau vadinami ūkininkais, žemdirbiais, fermeriais.
Lietuvoje
Lietuvoje valstiečiai, ankstyvosios feodalinės visuomenės sluoksnis, susidarė 12 a. antroje pusėje–13 a. pirmoje pusėje daugiausia iš alodininkų, gimininei bendruomenei viešei virstant lauku. Valstiečiai vadinti laukininkais, kelių arba keliolikos lauko bendruomenių žemės vadintos valsčiumi. Jį valdantis iš gentinės diduomenės iškilęs kunigaikštis iš bendruomenių narių rinko duoklę natūra (duona, paukščiais, medumi, žvėrių kailiais, gyvuliais, grūdais) ir pinigais (pasėdis). Tapęs kelių valsčių valdovu kunigaikštis į juos skyrė vietininkus – tijūnus. 13 a. pabaigoje pasėdis iš dalies pakeistas dešimtine. 14 a. pabaigoje ši pakeista dėkla, įvesta sidabrinė. Valstiečius imta vadinti valsčionimis (arba valstiečiais). Valstiečiai buvo skirstomi pagal prievolių rūšį ir davimo tvarką (dėklininkai, drevininkai, kiaunininkai, žirgininkai).
Lietuvos valstietė (J.-P. Norblin’o piešinys iš knygos Zbiór rozmaitych stroiów polskich / Costumes polonais, išleista 1817 Paryžiuje, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
14 a. pabaigoje po Lietuvos krikšto didysis kunigaikštis suteiktomis privilegijomis dalį valstiečių ėmė perleidinėti Bažnyčiai (bažnytiniai valstiečiai, bažnytinė žemėvalda, vienuolynų valstiečiai) ir bajorams (jų valstiečiai vadinti veldamais). Pradėta varžyti valstiečių alodo teisė (15 a. pabaigoje–16 a. bajorų valdose ji panaikinta) paveldėti žemę ir ja disponuoti. 15 a. viduryje dalį valstiečių (pirmiausia veldamus) imta skirstyti į neišeivinius valstiečius ir išeivinius valstiečius. Neišeiviniai (jų buvo dauguma) prarado teisę palikti savo poną, išeiviniai keisdami poną prarasdavo žemę. 15 a. antroje pusėje veldamai virto baudžiauninkais. 16 a. antroje pusėje po Valakų reformos didžiojo kunigaikščio, vėliau didikų ir bajorų, t. p. bažnytiniuose dvaruose ėmus rastis palivarkų, iš valstiečių imta reikalauti atodirbio – lažo. Dalis valstiečių virto lažininkais, išeivinių valstiečių mažėjo.
Panaikinta didžiojo kunigaikščio valstiečių nekilnojamojo turto nuosavybė, žemė tapo didžiojo kunigaikščio nuosavybe, valstiečių prievolės – žemės renta.
Valstiečių tarnybą pakeitė vienam dūmui skirtas valakas. Vietose, kur nebuvo palivarkų, valstiečiai, vadinamieji činšininkai, duodavo piniginę duoklę – činšą. Valstiečiais tapo ir patriarchaliniai vergai, kaimynai, įsikeitėliai, gerųjų žmonių žemutinis sluoksnis, 16 a. – nepripažinti šlėktomis bajorai. 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje plėsdami palivarkus dvarininkai sunkino ir ilgino lažą, parduodavo, dovanodavo, įkeisdavo žemę su joje gyvenančiais valstiečiais. Dėl sunkiai pakeliamų prievolių valstiečiai neretai priešindavosi (Anykščių ir Ukmergės valstiečių bruzdėjimai, Šiaulių ekonomijos valstiečių streikas). 18 a. dažnas valstietis turėjo pusę valako. Neretai žemę išnuomoję kitiems valstiečiams eidavo uždarbiauti į miestus, kitus dvarus, pas turtingesnius valstiečius. Kaime plito samdomasis darbas. 18 a. išeivinius valstiečius imta vadinti laisvaisiais valstiečiais (sudarė laisvųjų žmonių dalį).
Lietuvos valstietis (J.-P. Norblin’o piešinys iš knygos Zbiór rozmaitych stroiów polskich / Costumes polonais, išleista 1817 Paryžiuje, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
18 a. pabaigoje kai kur mėginta reformuoti valstiečių rentą, apriboti feodalų teises valstiečių atžvilgiu. Dalis liberaliųjų dvarininkų pritarė, kad valstiečiams būtų panaikinta baudžiava, suteikta kai kurių pilietinių teisių, bet nepanaikinta feodalinė žemės nuosavybė. Kai kurie stambieji dvarininkai panaikino palivarkus, jų žemes išdalijo valstiečiams, atodirbio rentą pakeitė pinigine, leido jiems laisvai tvarkyti savo turtą (ir žemę), verstis prekyba, amatais. Vis dėl to dauguma valstiečių liko lažininkais.
Užnemunėje pagal 1808–40 galiojusį Napoleono I įvestą civilinį kodeksą 1808 valstiečiams buvo suteikta asmens laisvė, jie buvo atleisti nuo baudžiavos, bet žemės nuosavybės negavo (už žemę turėjo mokėti nuomą). Mažosios Lietuvos valstiečiams lietuvininkams baudžiava galutinai panaikinta 1807, teritorijoje tarp Palangos ir Šventosios (1819–1914 priklausė Kuršo gubernijai) baudžiava pradėta naikinti po 1819.
valstiečių šeima sodybos kieme (Vaitkuškis, 19 a. pabaiga–20 a. pradžia)
Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos (1795) didėjanti baudžiavinio ūkio krizė (lažas pasiekė didžiausią lygį, ne tik valstiečių ūkiuose, bet ir dvaruose plito samdomasis darbas, klostėsi turtingųjų valstiečių sluoksnis) vertė valdžią imtis reformų. 1839 pradėta valstybinių valstiečių reforma: sudaryti dvarų aprašymai (liustracijos), valstiečių žemė atskirta nuo dvaro žemės, nustatyta valstiečių žemės dydis ir prievolės. Valstiečiai suskirstyti į prievolininkus ir pusprievolininkius, daržininkus ir kampininkus. Už žemę turėjo atiduoti 1/3 iš jos gaunamų metinių pajamų. Lažas valstybinėse žemėse panaikintas, nuo 1860 mokama tik piniginė renta. Valstybinius dvarus perėmė Valstybės turtų ministerija. 1844 įvedusi privalomuosius inventorius valdžia ėmė kištis į privačių dvarų ir valstiečių santykius. Kaip ir valstybiniuose ūkiuose, valstiečių pagrindinės prievolės sudarė žemės dalos 1/3 pajamų. Inventoriais nebuvo perdalyta žemė, lažas nepakeistas duokle. Dvarininkas galėjo kilnoti valstiečius iš vienos vietos į kitą, nuvaryti nuo žemės, parduoti jų naudojamą žemę.
Panaikinus baudžiavą (1861 valstiečių reforma) valstiečiams suteiktos piliečių teisės, leista nuomoti žemę ir nekilnojamąjį turtą, bet už paveldėtą žemę ir žemę, kuri panaikinus baudžiavą buvo pripažinta feodalų baudžiauninkui skirtine žeme, valstiečiai turėjo mokėti išpirką (1906 panaikinta). Pradėtos kurti nuo valstybės nepriklausomos valstiečių luominės savivaldos ir valdymo institucijos (valsčiaus teismas, seniūnų sueiga, seniūnijos teismas). Pagal Stolypino reformą nuo 1911 Lietuvos kaimus pradėta skirstyti vienkiemiais, spartėjo valstiečių socialinė diferenciacija. Pagal 1922 04 įstatymą nepriklausomoje Lietuvoje pradėta vykdyti žemės reforma. Iki 1940 38 700 bežemių, 26 300 mažažemių valstiečių gavo 459 000 ha žemės. Už ją valstiečiai mokėjo nedidelius išperkamuosius mokesčius, naujakurius rėmė valstybė. Iki 1940 dauguma kaimų išskirstyta vienkiemiais: iki 1940 jų įkurta daugiau kaip 159 000 (apėmė daugiau kaip 654 600 ha plotą). Tai skatino valstiečių ūkių gamybos, kapitalistinių santykių plėtrą. Dėl ją stabdžiusios 1929–33 pasaulinės ekonominės krizės 1935–36 vyko Suvalkijos valstiečių streikas.
valstiečiai per javapjūtę (Vaitkuškis, 19 a. pabaiga–20 a. pradžia)
žemės ūkio darbai Džiuginėnų dvaro laukuose (20 a. 4 dešimtmetis)
1939 (be Klaipėdos krašto) valstiečiai sudarė 79 % gyventojų. Apie 53 % valstiečių ūkių turėjo iki 10 ha, apie 30 % ūkių – 10–20 ha, apie 11 % – 20–30 ha, apie 6 % – daugiau kaip 30 ha žemės. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte vyravo smulkieji valstiečiai (1–10 ha ūkiai). Ūkiai mažėjo, nes žemė buvo dalijama tarp suaugusiųjų šeimos narių. Valdžia sudarė sąlygas žemės ūkyje kurtis buvusiems lenkų kariškiams kolonistams. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, remiantis 1940 07 22–27 nacionalizavimo įstatymais, valstiečiai – žemės savininkai – neteko žemės, tapo žemės valdytojais, negalinčiais ja laisvai disponuoti. Dalis iš stambesnių ūkių atimtos žemės (nustatyta vienam ūkiui 30 ha norma) duota valdyti mažiau žemės turėjusiems valstiečiams. Stambesni valstiečių ūkiai buvo žlugdomi dideliais mokesčiais.
1941 06 Lietuvą okupavusios nacių Vokietijos valdžia pradėjo kolonizaciją – į iškraustytų valstiečių ūkius buvo atkeliami vokiečiai. 1944–48 sovietine žemės reforma siekta kaime plėsti sovietų valdžios socialinę atramą, valstiečius – sukiršinti. Iki 1951 įvykdžius prievartinę žemės ūkio kolektyvizaciją savarankiški ūkininkai valstiečiai paversti kolūkiečiais ir tarybinių ūkių darbininkais. 1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, remiantis 1990 Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo nuostata apie privatinę žemės nuosavybę, 1991 priimtais Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, Žemės reformos, Žemės ūkio bendrovių ir kitais įstatymais grąžinus bei privatizavus buvusių kolūkių ir tarybinių ūkio turtą, susiformavo tradiciniai arba naujo tipo valstiečių‑ūkininkų ūkiai, žemės ūkio bendrovės, maži sodybiniai ūkiai (2–3 ha žemės savininkai).
žemės ūkio darbai Džiuginėnų dvaro laukuose (20 a. 4 dešimtmetis)
2020 01 01 buvo registruotas 114 181 ūkininkų ūkis, jų turimos žemės plotas buvo 1,38 mln. ha, vidutinis ūkio plotas – 12,08 ha).
L: M. Jučas Baudžiavos irimas Lietuvoje Vilnius 1972; J. Jurginis Lietuvos valstiečių istorija Vilnius 1978.