valstiẽčių refòrma, 1861 Rusijos imperijoje įvykdyta reforma, kuria panaikinta baudžiava. Būtinybė naikinti baudžiavą išryškėjo Rusijai pralaimėjus Krymo karą (1853–1856) – baudžiava buvo viena jos ekonominio ir karinio atsilikimo priežasčių. Imperatorius Aleksandras II jau 1856 04 kreipėsi į Maskvos gubernijos bajorų atstovus siūlydamas reformą. Iš pradžių ji buvo rengiama Slaptajame komitete (slaptieji komitetai), 1858–59 – gubernijų komitetuose. Pagal jų parengtus reformos projektus (daugelyje jų valstiečius siūlyta išlaisvinti be žemės) Redakcinės komisijos 1859 03–1861 10 parengė galutinį projektą, kurį apsvarstė Valstiečių reikalų vyriausiasis komitetas (įkurtas 1858 pertvarkius Slaptąjį komitetą), 1861 pradžioje – Valstybės taryba. Valstiečių reformos manifestą ir nuostatus, susidedančius iš 17 įstatymų, imperatorius Aleksandras II pasirašė 1861 03 03 (paskelbti 03 17–04 14).
valstiečiai per javapjūtę (Vaitkuškis, 19 a. pabaiga–20 a. pradžia)
Bendraisiais nuostatais (skirtais visai Rusijos imperijai) valstiečiams suteikta asmens laisvė, teisė disponuoti savo turtu, įsigyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, rinktis verslą, kreiptis į teismą, sudaryti sutartis, spręsti šeimos klausimus. Įvesta valstiečių savivalda (keli kaimai sudarė seniūniją, kelios seniūnijos – valsčių). Žemė liko dvarininkų nuosavybe, dvarininkai privalėjo leisti valstiečiams naudotis skirtine žeme, už ją valstiečiai turėjo eiti lažą arba mokėti piniginę rentą (žemės renta). Lažą pakeisti pinigine renta buvo leidžiama tik po dvejų metų, atsisakyti skirtinės žemės – po devynerių metų. Dvarininkui sutikus skirtinę žemę buvo galima išpirkti (išpirka). Išsipirkti sodybą valstiečiai galėjo iš karto.
Vietiniais nuostatais buvo nustatyti skirtinės žemės dalų (vienam vyrui) ir prievolių dydžiai, atitinkantys Rusijos imperijos įvairių regionų vietos sąlygas. Jei valstietis žemės turėjo daugiau, viršnorminė žemė būdavo atimama (atraižos). Tiems, kurie nustatytos žemės normos neturėjo, jos turėjo būti pridėta. Bet kuriuo atveju dvarininkui turėjo likti ne mažiau kaip 1/3 (stepių zonoje – 1/2) visos žemės.
Reformai įgyvendinti buvo įkurtas Vyriausiasis valstiečių padėties sutvarkymo komitetas (veikė 1861 03 03–1882 06 06, pirmininkas didysis kunigaikštis Konstantinas Nikolajevičius). Reforma pradėta sudarant Nuostatinius raštus (nustatė skirtinės žemės sklypo dydį ir prievoles už jo naudojimą). Pradėję mokėti išpirką (jos dydis buvo nustatomas valstiečių metinių prievolių vertę prilyginant 6 % skirtinės žemės vertės) tapdavo valstiečiais savininkais, jos mokėti nepradėję buvo laikomi laikinaisiais prievolininkais. Žemės išpirkimo kaina buvo gerokai didesnė (įvairiuose regionuose – nuo 20 iki 90 %) nei rinkos kaina. Išsipirkti padėjo valstybė – sumokėdavo 80 % numatytos išperkamos žemės kainos (valstiečiai šią sumą turėjo gražinti per 49 metus), 20 % kainos valstiečiai turėjo sumokėti iš karto. Valstiečiai liko priklausomi nuo dvarų, daugumoje Rusijos imperijos regionų po valstiečių reformos valdė mažiau sodybinės, ariamosios žemės ir pievų nei iki jos. Vis dėlto ši reforma suteikė valstiečiams asmens laisvę, politines teises, galimybę įgyti nuosavos žemės – panaikino išimtinę dvarininkų žemėvaldą, sudarė sąlygas žemės ūkyje plėtotis kapitalistiniams santykiams, paspartino Rusijos imperijos ekonomikos ir kultūros raidą.
Valstiečių reforma Lietuvoje
Dauguma Vilniaus ir Kauno gubernijų dvarininkų siūlė paleisti valstiečius iš baudžiavos be žemės, bet pagal Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos vietinius nuostatus Vilniaus, Kauno (Gardino, Minsko ir dalies Vitebsko) gubernijų valstiečiams buvo paskirta visa žemė, kurią jie turėjo iki reformos (dvarininkams buvo palikta valstiečių laikinai naudojama žemė), už 1,09 ha piniginė duoklė neturėjo būti didesnė kaip 3 rubliai, lažas – ne didesnis kaip 23 vyro ir moters darbo dienos. Atskiri nuostatai ir taisyklės buvo dėl sodybų išpirkimo, nedidelių ir žinybinių dvarų, dėl reformos vykdymo. Po 1863–1864 sukilimo valstiečių reformos sąlygos Lietuvoje, (Baltarusijoje ir Dešiniakrantėje Ukrainoje) buvo šiek tiek palengvintos. 1863 03 13 įstatymu čia įvesta privaloma išpirka. Išperkamieji mokesčiai buvo sumažinti 20 % (vykdant reformą Kauno gubernijoje, faktiškai sumažinti 43 %, Vilniaus – 68 %, palyginti su duokle). Valstiečiams duota daugiau žemės, negu nuostatinių raštų skelbta. Žemės išpirkimo teisę Lietuvoje (ir vakarinėse Rusijos imperijos gubernijose) gavo ir kitos žemdirbių kategorijos: 1882 – laisvieji žmonės, 1886 – amžinieji činšininkai, 1901 – sentikiai.
Valstiečių reforma padaryta dvarininkų, turėjusių baudžiauninkų, iniciatyva. Už atleidimą iš baudžiavos su žeme iš buvusių baudžiaunininkų 1861–1906 išreikalauta 2,5 karto (Vilniaus ir Kauno gubernijose apie 2,3 karto) daugiau, negu jų paimta valstybinės paskolos išpirkai suma.