valstybė

valstýbė, aiškiai apibrėžtoje teritorijoje (valstybės teritorija) politiškai organizuota žmonių bendruomenė (tauta), kuri per įgyvendinamą suverenią viešąją valdžią yra susivienijusi bendriems konstituciniams gėriams saugoti.

Valstybės funkcijos

Pagal veiklos sritis skiriamos valstybės 3 pagrindinės funkcijos: įstatymų leidybos, įstatymų vykdymo (įstatymų taikymas, jų vykdymo garantavimas, vykdomosios valdžios įvairių aktų, kuriuose detalizuojamos įstatymuose nustatytos taisyklės, numatomos jų įgyvendinimo priemonės, priėmimas) ir teisingumo įgyvendinimo (ginčų sprendimas, bylų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas). Šių valstybės funkcijų išskyrimas suformavo valdžios padalijimo principą.

Demokratinėje valstybėje gali būti skiriamos ir valstybės kitos funkcijos: realaus asmenų lygiateisiškumo palaikymo ir garantavimo, socialinės, kultūrinės, religinės taikos ir santarvės bei tokios integracijos, asmenų teisinės apsaugos, teisės viršenybės, ekonominio stabilumo ir plėtros garantavimo, gyventojų socialinio saugumo ir socialinio teisingumo įgyvendinimo siekio (gerovės valstybė), vidinio (baudžiamoji justicija, policija, eismo reguliavimas) ir išorinio (diplomatija, gynyba, ekonominis bendradarbiavimas) saugumo palaikymo, teisinės tvarkos ir teisingumo įtvirtinimo, žmogaus orumo neliečiamybės garantavimo ir tikėjimo, minčių, įsitikinimų, pasaulėžiūros bei kitų laisvių apsaugos, aplinkos ir gyvūnų apsaugos, atsakingo gamtinių išteklių naudojimo, infrastruktūros plėtojimo.

Valstybės paskirtis – garantuoti žmogaus teises ir laisves. Per valstybės institucijų sistemą (aukščiausioms valstybės institucijoms priskiriama parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė, teismas) vykdydama savo funkcijas valstybė turi veikti visos visuomenės interesais. Be valstybės, kaip tam tikros būtinos bendruomeninės terpės ir visų religinių, pasaulėžiūrinių ir kitų organizacijų sugyvenimo vietos, nėra garantuojama ir pavienio asmens reali laisvė, nes asmens teises valstybė garantuoja dėl visos tautos bendrojo gėrio (pvz., 1921 Lichtenšteino Kunigaikštystės konstitucijoje skelbiama, kad valstybės svarbiausia užduotis yra bendrosios tautos gerovės puoselėjimas, valstybė rūpinasi teisės kūrimu, gynimu ir tautos religinių, dorinių bei ekonominių interesų apsauga). Valstybė funkcijas vykdo tam tikromis formomis ir taikydama tam tikrus metodus.

Skiriama teisinės ir neteisinės funkcijų įgyvendinimo formos. Teisinės formos atspindi valstybės ir teisės ryšį, valstybės pareigą vykdyti funkcijas remiantis teise ir neperžengiant įstatymo ribų, parodo valstybės institucijos ir valstybės tarnautojų bei valstybės pareigūnų darbą, atliekamus teisinius veiksmus; skiriama teisinės formos: teisėkūra, teisės įgyvendinimas ir teisinė apsauga. Neteisinės formos taikomos daugeliui organizacinių parengiamųjų darbų įgyvendinant valstybės funkcijas, pvz., renkant, įforminant ir tiriant įvairią statistinę informaciją. Pagal valstybės vykdomas funkcijas, jų įgyvendinimo metodai gali būti įvairūs, pvz., vykdydama vidinio ir išorinio saugumo palaikymo funkciją valstybė gali asmenims nustatyti leidimus, draudimus, įpareigojimus, suteikti pareigūnams įgaliojimus bei taikyti kitus metodus.

Valstybė – teisinių santykių subjektas

Valstybės sampratos ir jos tikslų svarbiausius aspektus atskleidžia ir įgyvendina nacionalinės konstitucinės justicijos institucijos savo jurisprudencijoje, pvz., interpretuodamos teisinės valstybės (jos įvairios doktrinos skiriasi teisės šaltiniais, pagrindinių teisių, valdžių padalijimo, konstitucinės kontrolės požiūriais), socialinės valstybės (pirmiausia įgalina asmenį įgyvendinti savo laisvę) sąvokas. Valstybė, kaip konstitucinės teisės kategorija, yra savarankiškas konstitucinių ir apskritai teisinių santykių subjektas. Valstybės samprata konkretinama atskleidžiant požymius, skiriančius valstybę nuo nevalstybinių organizacijų.

Konstitucinėje teisėje pabrėžiami valstybės 3 elementai: teritorija (tam tikra Žemės dalis, kurioje įgyvendinama valstybės valdžia, galioja valstybės priimtos ar sankcionuotos teisės normos, taikomi valstybės institucijų priimti ir valstybės prievarta garantuojami sprendimai), tauta (piliečių bendruomenė, nuolat kurianti savo valstybę, lemianti valstybinio gyvenimo kryptį, asmens teisinę narystę valstybėje išreiškia pilietybė, atspindinti asmens teisinę priklausomybę pilietinei tautai) ir viešoji valdžia (valstybės ir savivaldos institucijų įgyvendinama valdžia), vienijanti pirmuosius 2 elementus. Valstybės sąvoka konstitucinėje teisėje neatsiejama nuo valstybės formos, atskleidžiančios valstybės valdymo, santvarkos formas bei valstybės politinį režimą.

Pagal tarptautinę teisę nauja valstybė gali atsirasti įkuriant ją jokiai kitai valstybei nepriklausančioje teritorijoje, susijungus dviem ar daugiau valstybių, atsiskyrus tam tikrai teritorijai nuo valstybės (pvz., vykstant dekolonizacijai). 1933 Montevidėjo konvencijoje Dėl valstybių teisių ir pareigų nustatyta, kad valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, turi turėti šiuos požymius: nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją, vyriausybę, galimybę užmegzti santykius su kitomis valstybėmis.

Po Antrojo pasaulinio karo žlugus totalitarinėms valstybėms, įvardijant valstybės kriterijus pradėtas minėti ir valstybės suverenitetas, tarptautinis pripažinimas bei kiti kriterijai. Šie kriterijai neapibrėžia valstybės buvimo klausimo iš esmės, nes valstybės suverenitetas reiškiasi jos nepriklausomybe santykiuose su bet kuria kita valdžia valstybės viduje ir tarptautiniuose santykiuose. Tautos suverenitetas ir valstybės suverenitetas dažniausiai sutampa, bet kai jis dėl vidinių ar išorinių veiksnių ribojamas (pvz., dėl okupacijos), dar nereiškia, kad valstybė nustoja egzistavusi iš esmės. Valstybės valdžia turi būti legitimi (legitimumas), išreikšti tautos valią, bet to nesant, valstybės tęstinumas nenutraukiamas, pvz., Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos‑Atkuriamojo Seimo 1990 03 11 priimti su Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimu susiję teisės aktai buvo grindžiami Lietuvos valstybės (1918–40) tęstinumu. LSSR niekada nebuvo Lietuvos valstybingumo forma ir ne vėliau kilusi tarptautinio pripažinimo banga darė Lietuvą valstybe, nes konstitucinės teisės doktrina valstybės tarptautinio pripažinimo nereikalauja.

2020 pasaulyje yra 197 valstybės (lentelė; Kosovas, Palestina, Vakarų Sachara, Vatikanas nėra Jungtinių Tautų narės). Absoliuti dauguma valstybių turi tautos tiesiogiai (referendumu) ar per savo demokratiškai išrinktus atstovus priimtą konstituciją, valstybės simbolius (vėliavą, herbą, himną), valstybės sostinę, valstybinę kalbą, valstybės biudžetą (jo projektą dažniausiai tvirtina įstatymų leidybos institucija).

* suverenitetą pripažįsta ne visos valstybės

Valstybės teorija pasaulyje

Antikoje Platono ir Aristotelio politinėje filosofijoje buvo nagrinėjama graikų polio patirtis ir žmogaus gyvenimo jame problemos. Platonui polis (valstybės sąvoka nevartotina, nes antikos laikais tokios sąvokos nebuvo ir ji negali būti taikoma praeičiai) pirmiausia yra žmogaus dvasinio gyvenimo garantas, tai yra sudaro galimybę visuotinai praktikuoti filosofiją, tampančią viešojoje erdvėje įtvirtintu ir legitimiu gyvenimo būdu, o be polio ir filosofijos negalima pasiekti tobulo gyvenimo tikslo (polis lemia žmogaus, žmogus – polio tobulumą). Su Aleksandro Makedoniečio užkariavimais polis užleido vietą didžiulėms imperijoms, kol Romos imperijoje įsigalėjo tai, kas vėliau buvo pavadinta despotizmu.

Viduriniais amžiais Augustinas savo veikale Apie Dievo valstybę (lotynų kalba De civitate Dei 413–426) sukūrė bažnytinės valstybės, tai yra civitas (lotynų kalba piliečių bendruomenė, tauta) teoriją. Dievo civitas (lotynų kalba civitas Dei – Bažnyčia) vaizduojama kaip pasaulietinės civitas (lotynų kalba civitas terrena – Romos imperija) priešingybė. Ši atstovauja nuodėmės pavergtam pasauliui ir yra communio malorum (lotynų kalba blogųjų bendruomenė). Jai pataisyti reikalinga Dievo malone pašaukta communio sanctorum (lotynų kalba šventųjų bendruomenė), bet civitas nėra blogio grynąja forma įsikūnijimas. Politinei tvarkai reikalingas Bažnyčios vadovavimas, kad civitas galėtų sukurti visų piliečių taiką ir sugyvenimą, sąlygas jų sielų išganymui. Augustinas modifikuoja Cicerono veikale Apie valstybę (De re publica 54–51 prieš Kristų) išsakytas mintis apie res publica (lotynų kalba valstybė), tai yra visuomeninį dalyką dėl bendros naudos ir žmonių susibūrimą į bendruomenę traktuoja kaip kylantį iš žmogaus prigimties. Jam civitas yra žmonių sąjunga arba bendrųjų reikalų sujungta santaika. Augustiniškąją koncepciją, kad civitas kyla iš žmogaus prigimties, toliau plėtojo Tomas Akvinietis. Anot jo, žmogus, kaip visuomeninių pareigų turinti protinga būtybė, gali tapti visavertiška ir kultūringa asmenybe tik per bendravimą ir bendradarbiavimą – pirmiausia šeimoje, po to ir didesnėje bendruomenėje, todėl valstybė kildinama iš žmogaus visuomeninės prigimties. Valstybės tikslas yra bendrasis gėris, joje kiekvienam atiduodama tai, kas jam teisėtai priklauso, kiekvienam suteikiama jo teisė.

Vėlesnėse filosofinėse koncepcijose t. p. buvo plėtojama žmogaus prigimties ir valstybės santykio problema. Žmogaus prigimtinį egoizmą analizavę filosofai (pvz., T. Hobbesas) natūraliai buvo linkę teigti būtinybę stiprios valstybės, malšinančios tariamai prigimtinę visų karo prieš visus būklę. Valstybės, kaip ji suprantama 21 amžiaus pradžioje, samprata judėjiškame, helenistiniame, romėniškame mąstyme neegzistavo. Graikų polio, Romos civitas, arba populus romanus (lotynų kalba romėnų tauta), ašis buvo personalizmo principas – valstybė, kaip asmenų sąjunga. Sąvoka res publica t. p. reiškė tai, kas bendra visai tautos bendruomenei, o vėliau vartota sąvoka imperium (lotynų kalba įsakymas, imperija) rodė Romos išplitimą pasaulyje. Viduriniais amžiais vartotos įvairios sąvokos ikivalstybinio pobūdžio dariniams apibūdinti, bet jos visada buvo sutelktos į vieną iš šių elementų – į civitas, territorium (lotynų kalba teritorija) arba imperium, regnum (lotynų kalba valdžia). Šiuolaikinė valstybė, jungusi ir modifikavusi graikų, romėnų bei krikščionybės filosofinių idėjų elementus, pasak H. J. Bermano, gimė Vakaruose 1050–1150. Bažnyčios skilimas (1054) sutapo su vakarietišku sąjūdžiu, kurio tikslas buvo Bažnyčią kaip politinį ir teisinį esinį (visa, kas priskiriama empiriniam pasauliui) griežtai atriboti nuo pasaulietinių politijų (valdymu pasireiškianti politinė tvarka). Popiežiaus Grigaliaus VII reformos (grigališkosios reformos) paskatino pirmosios šiuolaikinės Vakarų teisės sistemos (vėliau ir naujų pasaulietinių teisės sistemų) formavimąsi. Popiežių revoliucija (Popiežiaus viršenybės visai Vakarų Bažnyčiai ir Bažnyčios nepriklausomybės nuo pasaulietinės valdžios įtvirtinimas) sukūrė šiuolaikinę vakarietišką valstybę, kurios pirmasis pavyzdys buvo pati Bažnyčia. Pasak britų teisininko ir istoriko Frederico Williamo Maitlando, neįmanoma suformuluoti tinkamo valstybės apibrėžimo, neapimant vidurinių amžių Bažnyčios. Po Grigaliaus VII pontifikato Bažnyčioje atsirado dauguma skiriamųjų šiuolaikinės valstybės bruožų. Bažnyčia po Wormso konkordato (1122) pripažino jos valdžios pagrindinius apribojimus. Bažnytinės ir pasaulietinės valdžios perskyra buvo svarbiausias konstitucinis principas, kuris persmelkė visą kanonų teisės sistemą. Popiežių revoliucija lėmė karaliaus valdžios naujos sampratos atsiradimą Vakarų krikščioniškajame pasaulyje. Karalius nebebuvo Bažnyčios aukščiausioji galva. Dvasinių reikalų aukščiausiąja instancija ne tik karalių, bet ir svarbiausio suvereno imperatoriaus atžvilgiu tapo Romos vyskupas. Karaliaus valdžios apribojimą bažnytiniuose reikaluose kompensavo labai išaugusi karaliaus valdžia kitoms pasaulietinėms (gentinėms, vietinėms, feodalinėms ir miesto) bendruomenėms. Vokiečių mokslininko Ernesto Wolfgango Böckenförde’s nuomone, šiuolaikinės valstybės atsiradimą reikia sieti su sekuliarizacija ir religinės laisvės pripažinimu, todėl, pasak Jungtinių Amerikos Valstijų istoriko Josepho Reese’o Strayerio, jau grigališkoji Bažnyčios sąvoka reikalavo valstybės sąvokos. N. Machiavelli veikale Valdovas (Il Principe, parašytas 1513) pirmasis pasiūlė valstybės (lotynų kalba lo stato) sąvoką kaip įvairias valstybės formas apibendrinančią aukščiausią sąvoką.

Teisės filosofijoje egzistuoja didžiųjų mąstytojų valstybės įvairios koncepcijos. Valstybės pateisinimo (legitimacijos) klausimas yra mokslo apie valstybę pagrindas, bet susijęs ir su valstybės tikslų, kilmės teorijomis. Valstybės susiformavimas kartais aiškinamas kaip kylantis iš visuomenės sutarties, valstybės steigiamojo (konstitucinio) akto pavidalu (sutarties teorija). Valstybės kilmė kartais grindžiama individualios arba kolektyvinės galios priimtu viešpatavimo aktu (viešpatavimo teorija) arba kaip visuomenės organiškos evoliucijos rezultatas (organinė valstybės teorija). C. Schmitto nuomone, valstybė patiria nuolatinę priešybių įtampą – nuolat sprendžiama, ar įgyvendinti teisę; valstybė apibrėžiama dieviškosios pasaulio tvarkos (kosmas) teorijos sekuliarizuotomis formomis, kurios teisę prilygina šventraščiui; suverenas sprendžia dėl ypatingos padėties, o teisinėje tvarkoje viena nuo kitos atskiriamos steigiamoji valdžia ir įsteigtoji valdžia. Pasak vokiečių konstitucionalisto Carlo Friedricho Rudolfo Smendo, valstybė yra nuolatinis gyvas dvasinis procesas (jo pagrindas – integracija), arba nuolatinis plebiscitas. Šiuolaikinis vokiečių konstitucionalistas Peteris Häberle išplėtojo kooperatyvinės konstitucinės valstybės teoriją, kurioje išryškinama įvairių korporacijų reikšmė valstybės susidarymo ir gyvavimo procese. I. Kantas visuomenės įjungimą į valstybės valdžią laikė doriniu postulatu.

Per Prancūzijos revoliuciją susiformavo politiškai veiksminga visuomenė. Pilietinės visuomenės ir valstybės santykį W. von Humboldtas išreiškė valstybės ir nacijos santykiu, kuriame svarbiausia yra nacija, valstybei tenka visuomenės sergėtojos funkcija. Šiam liberaliam teiginiui pritarė ir vokiečių visuomeninių politinių mokslų atstovas Robertas von Mohlis, jis skyrė valstybę ir visuomenę (savarankišką piliečių sąjungą, siekiančią savų, įstatymais paremtų tikslų). Wilhelmo von Humboldto ir Roberto von Mohlio liberaliems teiginiams priešpriešinama G. W. F. Hegelio pozicija – jis visuomenės ir valstybės santykį aiškino dialektiškai (graikų kalba kas prieštaringai vystosi): visuomenė kyla iš šeimos, į kurią individai susijungia norėdami patenkinti savo poreikius. Šių ribotų tikslų kontekste išryškėja bendruomenės dorinė būtinybė, todėl visuomenė išsivysto į valstybę. Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis valstybę laikė dorinės idėjos tikrove, bendruoju visuomenės tikslu (pagrindu), faktiškai esančiu aukščiau už visuomenę. K. Marxas, atvirkščiai, visuomenę aiškino kaip valstybės pagrindą. Visuomenės ir valstybės santykio problema aktuali ir 21 amžiaus pradžioje, nes šis santykis atspindi kompetencijos padalijimą tarp individo laisvės ir valstybės legitimių sprendimų sričių. 19 amžiuje G. Jellinekas išplėtojo trijų elementų teoriją, kuri yra šiuolaikinės konstitucinės valstybės sampratos pagrindas. Pasak Georgo Jellineko, valstybė konstatuojama kaip savo tautos, teritorijos ir valdžios elementų visuma. Šie klasikiniai valstybės, kaip objektyvios tikrovės, požymiai yra vyraujantys. H. Kelsenas valstybe laiko tam tikrą centralizacijos lygį pasiekusią teisinę tvarką.

Valstybės teorija Lietuvoje

Lietuvoje M. P. Römeris valstybę apibūdino pagal 3 elementus (tauta, teritorija, valdžia) kaip visuomenės antrinį teritorinį, priverstinį ir organizuotą socialinį junginį. Mykolo Pijaus Römerio mokymas apie valstybę apibendrintas nebaigtame cikle Valstybė ir jos konstitucinė teisė (Valstybė 1934–35, Suverenitetas 1939, Unitarinė valstybė ir valstybiniai junginiai, išleistas 2008), knygoje Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos (dalis 1 1937, dalis 2 išleista 1990). Monografijoje Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas (išleista 1949 Vokietijoje, 1989 Lietuvoje) jis įvertino Lietuvos okupaciją pabrėždamas, kad LSSR buvo marionetinė politinio teatro valstybė Sovietų Sąjungos sudėtyje, jos konstitucija, teisė ir kompetencija nebuvo Lietuvos konstitucija, teisė ir kompetencija, o sovietizacija buvo ne pačios Lietuvos evoliucijos padarinys, bet Lietuvą nuslopinusių svetimų jėgų darbas, kuriam buvo parengta tam tikra neva pačios Lietuvos aktų inscenizacija.

P. Leonas analizavo valstybės elementus, daugiausia tautą etniniu ir politiniu požiūriu, ištyrė valstybės funkcijas ir institucijas, aptarė valdžios padalijimo teoriją, pateikė valstybių klasifikaciją, parodė teisės įtaką valstybės organizacijai.

Išeivijoje su Lietuvos valstybe susijusias konstitucinės teisės problemas nagrinėjo K. Račkauskas, P. V. Raulinaitis, K. Šidlauskas, J. B. Laučka ir kiti. Dauguma jų rėmė konstitucinį valstybės tęstinumo principą, pabrėžė, kad laisvoje Lietuvoje teksią grįžti ne prie 1938 Lietuvos Konstitucijos, bet prie 1922 Lietuvos Valstybės Konstitucijos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mokslą apie valstybę plėtoja daug mokslininkų; žymiausi: J. Žilys (nagrinėja socialinės valstybės, Konstitucinio Teismo vietos valstybės valdžios institucijų sistemoje, Lietuvos valstybės atkūrimo istorinius teisinius klausimus), E. Jarašiūnas (konstituciniai valstybės sampratos, valstybės ir konstitucionalizmo raidos pagrindai, valstybės formos klausimai), P. Kūris (valstybės reikšmė tarptautinėje teisėje, valstybės atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus problemos), V. Vadapalas (valstybės atsakomybė tarptautinėje teisėje), M. Maksimaitis (Lietuvos valstybė, jos Konstitucijų teisės istorija, valstybės ir teisės istorija), G. Mesonis (valstybės valdymo formos, teisinės valstybės klausimai), E. Kūris, Egidijus Šileikis (Konstitucinio Teismo svarba kuriant valstybę, jos sampratos, pamatinių konstitucinių principų ir tikslų konstituciniai klausimai), V. Sinkevičius, D. Žalimas (Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo teisiniai klausimai).

2807