valstýbės finánsai, ekonominių finansinių santykių, atsirandančių valstybei sudarant, paskirstant ir panaudojant jos funkcijoms vykdyti reikalingus piniginių išteklių fondus, sistema. Didžiausias centralizuotas valstybės finansinių išteklių fondas yra valstybės biudžetas, kiti jų fondai – vietiniai (savivaldybių ir kitų administracinių teritorinių vienetų) biudžetai, valstybės specialieji nebiudžetiniai fondai (pavyzdžiui, Lietuvoje – Valstybinio socialinio draudimo fondas, Privalomojo sveikatos draudimo fondas, Garantinis fondas, Privatizavimo fondas ir kiti), valstybės įmonių finansai. Valstybės finansai apima tokius ekonominius santykius, kaip valstybės pajamų, valstybės išlaidų, valstybės skolos valdymas, pajamų perskirstymas per valstybės biudžetą, mokesčių, rinkliavų, muitų sistema, valstybinis kreditas, valstybinis socialinis, sveikatos, turto ir kitų rūšių draudimas, finansinės paramos teikimas užsienio šalims ir (ar) gavimas iš jų, pinigų ir vyriausybės vertybinių popierių emisija, valstybinių dotacijų, subsidijų teikimas ir kita. Valstybės finansų valdymo svarbiausia institucija yra finansų ministerija, o už pajamų surinkimą į valstybinius piniginių išteklių fondus daugiausia atsakingos mokesčių inspekcija ir muitinė.
Vergoviniais ir feodaliniais laikais valstybių pajamos ir išlaidos buvo daugiausia natūrinio pobūdžio. Šalia nereguliarių mokesčių, rinkliavų ir gaunamų paskolų svarbios valstybės pajamų formos buvo karo grobis, duoklės, pajamos iš vergų ir baudžiauninkų darbo. Plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams ir atsiradus centralizuotoms valstybėms, kurių išlaidos (pirmiausia karinės ir valstybės valdymo) nuolat didėjo, valstybių pajamos ir išlaidos ėmė įgyti piniginę formą, didžiausią dalį pajamų jos pradėjo gauti iš reguliarių mokesčių, valstybinių paskolų, pinigų emisijos. Valstybės iždą pradėta atskirti nuo valstybės vadovo (monarcho) asmeninių lėšų. Valstybės finansų terminas pradėtas vartoti 16 a. Prancūzijoje.
1019