valstýbės fòrma, visuma išorinių valstybės požymių, apibūdinančių aukščiausiųjų valstybės institucijų sudarymo tvarką, struktūrą ir jų tarpusavio santykius, valstybės skirstymą į teritorinius vienetus ir šių vienetų teisinį statusą, valstybės valdžios įgyvendinimo būdus bei metodus.
Įtvirtinimas, elementai
Reiškiasi kuriant konstituciją, kurioje įtvirtinama valstybės forma. Klausimas dėl valstybės formos ypač aktualus pasikeitus valstybės gyvenimo sąlygoms ir visuomenei renkantis valstybės organizacijos modelį, pvz., 20 amžiaus pabaigoje Vidurio ir Rytų Europos valstybėms (ir Lietuvai) atkūrus nepriklausomybę. Valstybės formą atskleidžia šie elementai: valstybės valdymo, valstybės santvarkos forma ir valstybės politinis režimas.
Valstybės valdymo forma apibūdina aukščiausiųjų valstybės institucijų sudarymo tvarką, struktūrą, kompetencijos pasidalijimą, šių institucijų tarpusavio, aukščiausiosios valstybės valdžios ir valstybės piliečių santykius, atskleidžia, kokiu mastu piliečiai įgyvendina savo pilietines teises ir vykdo pareigas. Pagal šiuos požymius valstybės skirstomos į monarchijas ir respublikas.
Santvarkos forma
Valstybės santvarkos forma rodo valstybės teritorinį sutvarkymą, jos sudedamųjų dalių teisinę padėtį, atskleidžia valstybės centrinės ir vietos valdžios institucijų santykių pobūdį. Pagal valstybės santvarkos formą valstybės skirstomos į unitarines (unitarizmas), federacijas ir konfederacijas. Šiuolaikinės valstybės demokratinė santvarka grindžiama pilietinės tautos, kaip valdžios šaltinio, idėja. Tauta per atstovaujamąsias institucijas ir tiesiogiai (pvz., referendumu) gali priimti sprendimus valstybės ir visuomenės gyvenimo svarbiausiais klausimais.
Demokratinės valstybės santvarkai būdinga tai, kad šiuolaikinė demokratija yra konstitucinė (tokia demokratinės valstybės santvarkos forma, kai valstybės veiksmai grindžiami daugumos sprendimu, bet gerbiamos ir mažumų teisės), pripažįstamos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės, vietos gyventojų teisė formuoti savivaldos institucijas, asmens teisė dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus, ribojamos valstybės valdžios galios, valstybės santvarka grindžiama valdžios padalijimo ir jos pusiausvyros principu (vadinamoji stabdžių ir atsvarų sistema).
Politinis režimas
Valstybės politinis režimas apibūdina valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones, nustato valstybės institucijų, įvairių visuomeninių politinių junginių (partijų, organizacijų, susivienijimų, judėjimų) veiklos ir darbo sąlygas; būna demokratinis (demokratija) ir nedemokratinis. Demokratinei valstybei būdinga tai, kad aukščiausiosios atstovaujamosios institucijos formuojamos rinkimais, valstybės valdžios ribas nustato demokratiškai (dažniausiai referendumu) priimta konstitucija. Valstybės institucijos neturi teisės kištis į žmogaus gyvenimo sritis ir jas detaliai reglamentuoti. Demokratinėje valstybėje žmonės realiai naudojasi demokratinėmis teisėmis ir laisvėmis, o valstybė sukuria realią jų garantijų sistemą, t. p. garantuojamas teisėtumas ir teisėtvarka, vyrauja ideologinis pliuralizmas (įvairių koncepcijų ir ideologinių politinių srovių įvairovė, kai nėra viešpataujančios, valstybės primestos ideologijos). Tokiose valstybėse nevaržomos piliečių politinės teisės, saugomos ir ginamos žmogaus teisės bei laisvės, valstybės piliečiai aktyviai dalyvauja įgyvendinant valstybės valdžią.
Esant nedemokratiniam politiniam režimui įgyvendinant valstybės valdžią ribojamos piliečių politinės teisės ir laisvės. Nedemokratinis režimas skirstomas į autoritarinį (autoritarizmas) ir totalitarinį (totalitarizmas), jo atmainos yra karinis (įsigali valstybėse, kuriose nuverčiama vyriausybė, paleidžiamas parlamentas ir sudaroma karinė vyriausybė) ir teokratinis fundamentalistinis (vyrauja valstybėse, kuriose yra valstybinė religija ir jos religinis lyderis yra valstybės vadovas), t. p. karinis policinis, klerikalinis fundamentalistinis, fašistinis (fašizmas) režimas. Tam tikro valstybės politinio režimo įsitvirtinimą lemia konkrečios šalies istorinė raida, tradicijos, valstybės orientacija, geopolitinė padėtis ir net politinio lyderio asmeninės savybės.
Lietuvos valstybės forma
Lietuvos valstybės formos klausimai buvo sprendžiami 1920 06 02 Steigiamojo Seimo priimtoje Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje – Lietuva paskelbta demokratine respublika.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Konstitucijoje (1992) įtvirtinti konstituciniai valstybės santvarkos pagrindai – nepriklausoma demokratinė respublika, Tautos suverenitetas, valstybės valdžios padalijimas, valdžios galių ribojimas Konstitucija, valdžios įstaigų pareiga tarnauti žmonėms, Konstitucijos viršenybės principas, valstybės ir tautos svarbiausių klausimų sprendimas referendumu, valstybės teritorijos vientisumas ir nedalomumas į jokius valstybinius darinius (unitarinės valstybės santvarkos įtvirtinimas), dvigubos pilietybės ribojimas, nuostatos dėl valstybinės kalbos, valstybės simbolių, sostinės. Jei kyla grėsmė konstitucinei valstybės santvarkai, Lietuvos Respublikos Seimas visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje gali įvesti nepaprastąją padėtį (tarp Seimo sesijų neatidėliotinomis aplinkybėmis tokį sprendimą turi priimti Lietuvos Respublikos Prezidentas kartu šaukdamas neeilinę Seimo sesiją).
2807