valstýbės imunitètas, tarptautinės teisės principas, reiškiantis valstybės, jos institucijų ir atstovų, t. p. valstybės turto nepriklausymą užsienio valstybių jurisdikcijai. Remiantis šiuo principu valstybė saugoma nuo kitos valstybės institucijų valdingo pobūdžio veiksmų. Valstybė gali atsisakyti savo imuniteto (atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas). Valstybės imunitetas teisminei jurisdikcijai reiškia, kad valstybė ir jos institucijos naudojasi imunitetu savo ir savo turto atžvilgiu kitos valstybės teismuose, tai yra negali būti patrauktos atsakovėmis. Šis imunitetas taikoma tik viešiesiems ar valdymo veiksmams (pvz., administraciniais veiksmais padarytai žalai), bet netaikomas tvarkymo (tai yra privatinės teisės) veiksmams, nors ir atliekamiems valstybės vardu (pvz., valstybė supirkdama akcijas imuniteto neturi).
Absoliutus valstybės imunitetas vykdomiesiems veiksmams taikomas turtui, naudojamam valstybės oficialiems veiksmams, pvz., diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų turtui. 20 a. viduryje susiformavo riboto (funkcinio) valstybės imuniteto doktrina, taikoma tarptautinėje privatinėje teisėje. 1972 Europos konvencija Dėl valstybių imunitetų nustatė galimybę fiziniams ir juridiniams asmenims pareikšti ieškinį užsienio valstybei ir valstybių įsipareigojimą įvykdyti užsienio teismų sprendimus.