valstýbės išdavỹstė, valstybės piliečio nusikalstama veika, kuria kėsinamasi į savo pilietybės valstybės nepriklausomybę, jos teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką.
Valstybės išdavyste laikomos veikos
Daugelyje valstybių baudžiamoji atsakomybė nustatyta už įvairias su valstybės išdavyste susijusias nusikalstamas veikas, pvz., už valstybės perversmą, padėjimą užsienio valstybei veikti prieš savo pilietybės valstybę, šnipinėjimą, antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimą ir veiklą, piktnaudžiavimą oficialiais įgaliojimais, viešus raginimus smurtu pažeisti valstybės suverenitetą, neteisėtą disponavimą informacija, kuri yra valstybės paslaptis, valstybės paslapties atskleidimą ar praradimą.
Ekstradicijos klausimus reglamentuojančiose tarptautinėse sutartyse (pvz., 1957 Europos konvencijoje dėl ekstradicijos) ar valstybių nacionaliniuose įstatymuose su valstybės išdavyste susijusios veikos gali būti traktuojamos kaip politiniai ar su politiniu nusikaltimu susiję nusikaltimai, ir dėl to gali būti atsisakoma taikyti ekstradiciją.
Valstybės išdavystė Lietuvoje
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (2000, įsigaliojo 2003) tik Lietuvos piliečiai atsako už valstybės išdavystę, kolaboravimą ir kai kurias kitas su valstybės išdavyste susijusias nusikalstamas veikas. Jei šias veikas padaro ne Lietuvos piliečiai, jiems baudžiamoji atsakomybė už valstybės išdavystę netaikoma, nes jie veikė ne prieš savo pilietybės valstybę.
Dauguma nusikaltimų, kuriuos darant išduodama valstybė, yra sunkūs ar labai sunkūs, todėl juos pirmąja instancija nagrinėja apygardos teismai.
Nepriklausomoje Lietuvoje valstybės išdavystės nusikaltimai buvo reglamentuoti Baudžiamajame statute (1903) bei jo pakeitimo ir papildymo įstatymuose, Ypatinguose valstybės apsaugos įstatuose (1919), Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjėjams bausti įstatyme (1929), Tautai ir valstybei saugoti įstatyme (1934).
Valstybės išdavikais buvo laikomi Lietuvos piliečiai, kurie, pvz., dalyvavo, kėsinosi ar rengė ginkluotą sukilimą siekiant panaikinti Lietuvos nepriklausomybę, atskirti Lietuvos teritorijos dalį, sudaryti su kitomis valstybėmis ryšius, darančius neigiamą įtaką Lietuvos suverenitetui, nuversti teisėtai įvestą tvarką ir valdžią, t. p. tam tikrais būdais padėjo arba palengvino priešui atlikti karo ar kitus Lietuvai priešingus veiksmus arba dalyvavo šiais tikslais sudarytoje sąjungoje, įstojo į kariuomenę arba neišstojo iš jos, žinodami ją esant priešininkų, kurstė svetimą vyriausybę kariauti su Lietuva ar vykdyti kitus priešingus jai veiksmus, nutraukti karo sąjungą ar nesudaryti tokios sąjungos su ja, žadėjo užsienio valstybės vyriausybei prieš paskelbiant karą savo paties arba kitų vardu padėti jos karo veiksmams prieš Lietuvą, be leidimo nubraižė planą, nupiešė piešinį ar surašė aprašą Lietuvos sutvirtintos vietos, srities, karo laivo ar karo statinių, skirtų kraštui ginti, būdami įgaliotiniais, stengėsi susitarti su užsienio valstybės vyriausybe Lietuvos nenaudai arba turėjo su užsienio valstybės vyriausybe diplomatinių pasitarimų, kuriais žinomai siekta pakenkti.
Už Baudžiamajame statute bei jo pakeitimo ir papildymo įstatymuose nustatytas veikas buvo baudžiami ir užsieniečiai, t. p. tie Lietuvos piliečiai, kurie atsisakė Lietuvos pilietybės, bet netapo kitos valstybės piliečiais, po to, kai buvo paskelbtas karas, arba tuoj prieš tai, kai buvo rengiamasi nutraukti taiką. Baudžiamos buvo ir su valstybės išdavyste susijusios veikos, pvz., dalyvavimas sambūryje, susibūrusiame valstybės išdavystei.
Valstybės išdavyste kaltinamų asmenų bylos buvo nagrinėjamos apygardų teismuose, Apeliaciniuose rūmuose, Vyriausiajame Tribunole, Kariuomenės teisme, karo lauko teismuose. 1922–38 pradėti baudžiamąją bylą dėl Lietuvos Respublikos Prezidento, Ministro pirmininko, ministro ar Valstybės kontrolieriaus padarytos valstybės išdavystės galėjo tik Seimas.
-valstybės išdavimas
2238