Valstýbės teãtras veikė 1925–40 Kaune. Įkurtas sujungus Valstybinį dramos teatrą (įkurtas 1922; 1920–22 Dramos vaidykla), Valstybės operą ir naujai sudarytą baleto trupę. Dramos, operos ir baleto trupės veikė savarankiškai, turėjo savo repertuarą, režisierius, dirigentus, baletmeisterius. 1931 iš grupės dramos trupės artistų sudarytas Valstybės teatro Šiaulių skyrius (1934–35 Šiaurės Lietuvos teatras, 1935–39 Valstybės teatro Klaipėdos skyrius), 1940 iš kitos grupės – Vilniaus valstybės teatro branduolys. 1940–41 vadintas Valstybiniu dramos, operos ir baleto teatru, 1941–44 Kauno didžiuoju teatru. Nuo 1944 šio teatro artistai sudarė Nacionalinio Kauno dramos teatro ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupių branduolius.
Valstybės teatro vadovybė (1929; sėdi iš kairės: P. Oleka, J. Štarka, T. Pavlovskis, A. Oleka‑Žilinskas, M. Bukša, J. Tallat Kelpša, B. Dauguvietis; stovi iš kairės: N. Zverevas, P. Adomavičius, L. Hofmekleris)
Architektūra
Kaunas. Vokiečių teatras (ofsetas, 20 a. 2 dešimtmetis, leidėjas J. Selzeris; atvirukas)
19 a. pabaigoje Kaunui suteikus Rusijos imperijos I klasės pasienio karinės tvirtovės statusą paspartėjo miesto plėtra, suintensyvėjo kultūrinis gyvenimas, atsirado poreikis gubernijos centre turėti teatrą. 1887 Kauno miesto dūma nutarė tvarkomame miesto sode statyti teatro rūmus (su teatro rūmais Klaipėdoje – seniausi specialiai teatrui suprojektuoti pastatai Lietuvoje). 1889 04 15 gautas imperatoriaus Aleksandro III leidimas rūmų statybai. Architekto J. Golinevičiaus suprojektuoti eklektiški teatro rūmai pradėti statyti 1891 pavasarį ir atidaryti 1892 01 21. Dviejų aukštų mūrinis pastatas su rizalitu pagrindiniame fasade (jo dominantė – neobaroko formų frontonas) ir priestatais turėjo 450 vietų žiūrovų salę su 2 balkonų eilėmis, Kauno gubernatoriui ir tvirtovės komendantui skirtomis specialiomis ložėmis. Dėl skubotos ir nekokybiškos statybos teatras uždarytas rekonstrukcijai jau po pirmo sezono (tvarkymo darbai tęsėsi iki 1898). Vokiečių okupacijos metais (1915–18) veikė vokiečių teatras, pastatas nežymiai pakeistas (padidinta scena, geriau įrengti aktorių kambariai).
Iškilmingas Sausio 15-osios, Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos, minėjimas Valstybės teatre. Kaunas, 1938 (21 a. 2 dešimtmetis; atvirukas)
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę – 1920 05 15 čia įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Teatre tuo metu veikusioms dramos ir operos trupėms ėmė trūkti vietos. 1922 sudaryta Miesto teatro rekonstrukcijos komisija pavedė architektams M. Songailai ir V. Dubeneckiui, inžinieriui P. Markūnui parengti pastato rekonstrukcijos projektą. V. Dubeneckis suprojektavo rūmų fasadą ir žiūrovų salės pakeitimus: kvadrato formos salė įgavo pasagos pavidalą turėjo daugiau kaip 760 vietų ir geresnę akustiką, neaukštinant pastato buvo įrengta trečia balkonų eilė ir centrinė (prezidento) ložė, orkestro duobė. Prie pagrindinio fasado pristatytas mūrinis vieno aukšto tambūras su 5 durimis (virš jo – baliustrada apjuosta terasa), fasade įsivyravo neobaroko elementai: karpyto silueto frontonas su dekoratyvinėmis vazomis šonuose, vertikalios aukštų langų ir piliastrų eilės, apatinis aukštas dekoruotas rustika. Interjero puošyboje derinta neobaroko formos ir tautinio stiliaus elementai (iš nendrių ir gipso sukonstruotas bei ant medinių konstrukcijų ir metalinių sąvaržų pakabintas salės kupolas dekoruotas stilizuotų tulpių, lelijų, saulučių motyvais). M. Songaila rekonstravo scenos įrangą. Scena paaukština, išplėsta į gylį ir plotį (tapo šiek tiek didesnė už parterį), grindys padalintos dalimis (kiekviena jų galėjo atskirai kilnotis). 1925 teatro rekonstrukcija buvo baigta. 1925 teatro rekonstrukcija buvo baigta. 1928 pastatytas priestatas dekoracijoms.
Kauno valstybinis muzikinis teatras (1959)
1930 Valstybės teatro direktoriaus A. Olekos‑Žilinsko iniciatyva pradėta dar viena teatro pastato rekonstrukcija buvo baigta tų pačių metų rudenį. Architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis teatro pastato plotą padidino 12 000 m2: iš Kęstučio gatvės pusės buvo pristatyti 2 šoniniai trijų aukštų priestatai (skirti dekoracijų dirbtuvėms, sandėliams, kitoms reikmėms), iš miesto sodo pusės flygeliams pristatytas antras aukštas. Pastato pagrindinis fasadas neteko neobarokinių puošybos elementų (frontono vazų, rustikos, kai kurių langų ir durų apvadų; išliko sienas skaidančios piliastrų ir langų eilės) ir buvo priderintas prie ankstyvojo modernizmo stilistikos naujai suprojektuotų priestatų fasadų. Paaukštinta scenos dėžė, scenos gelžbetoninis horizontas pakeistas sukamu audekliniu, įrengta priešgaisrinė geležinė uždanga su vandens aušinimu (apsaugojo pastatą nuo 1931 kilusio gaisro), išplėsti abiejų aukštų fojė (jie apstatyti specialiai suprojektuotais baldais, įrengti platūs, reprezentatyvūs laiptai su ąžuoliniais turėklais į antro aukšto fojė), padidintos buitinės patalpos, įrengta papildoma repeticijų scena.
Apie tolesnę teatro pastato raidą plačiau rašoma straipsnio Kauno muzikinis teatras skyriuje Architektūra, apie teatro dramos trupės veiklą – straipsnyje Nacionalinis Kauno dramos teatras, apie operos ir baleto trupių veiklą – straipsnyje Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
L: G. Prancūzevičienė Duonos šiluma ir marmuro šaltis Valstybės teatro rūmuose / Teatras 2001 nr. 1.
1729