valstýbinė kalbà, valstybės gyventojų kalba, oficialiai vartojama visose valstybinėse įstaigose, viešajame valstybės gyvenime. Kartais vadinama oficialiąja kalba. Valstybine kalba vyksta valstybės ir individo, valstybės valdžios ir visuomenės bendravimas. Valstybinė kalba vartojama įstaigų raštvedyboje, teisminiuose procesuose (asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, turi būti garantuojama teisė dalyvauti baudžiamajame, civiliniame ar administraciniame procese per vertėją; teisės naudotis vertėjo pagalba nesuteikimas laikomas esminiu pažeidimu, kurį padarius gali būti panaikintas priimtas sprendimas ar nuosprendis), žiniasklaidoje, dėstoma mokyklose. Daugiatautėse valstybėse valstybinės kalbos statusas dažniausiai suteikiamas labiausiai valstybėje paplitusiai nacionalinei kalbai (pavyzdžiui, Indijoje hindi, anglų ir dar 21 kalba, turinti oficialų kalbos statusą pavienėse valstijose); ji įgauna tam tikrų privilegijų prieš kitas kalbas – pripažindamos kalbą valstybine aukščiausios valstybinės institucijos įsipareigoja ją globoti, rūpintis jos ugdymu, mokymu, taisyklingu vartojimu visose viešojo gyvenimo srityse.
Lietuvoje 1922, 1928 ir 1938 Konstitucijose, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme, 1992 Lietuvos Respublikos Konstitucijoje lietuvių kalba paskelbta Lietuvos valstybine kalba. Jos vartojimą viešajame gyvenime ir apsaugą reglamentuoja Valstybinės kalbos įstatymas (1995).
2271