valstýbinė paskolà, valstybinio kredito funkcionavimo pagrindinė forma, kai valstybė skolinasi iš gyventojų, finansų įstaigų, užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų ir kitų kreditorių leisdama ir platindama obligacijas ar kitus vertybinius popierius arba pati skolina dažniausiai siekdama ne finansinės naudos, bet ekonominės ir socialinės plėtros.
Valstybinės paskolos dažniausiai imamos pinigais, kartais (nuvertėjus nacionalinei valiutai) natūra, daugiausia žemės ūkio produktais (pavyzdžiui, pirmosios SSRS valstybinės paskolos grūdais ir cukrumi 1922–1923).
Rūšys
Pagal ėmimo vietą valstybinės paskolos būna vidaus (nacionaline valiuta) ir užsienio, pagal grąžinimo laiką – trumpalaikės (arba einamosios, iki vienerių metų), vidutinės trukmės (vienerių–penkerių metų) ir ilgalaikės (daugiau kaip penkerių metų), pagal grąžinimo tvarką – procentinės (palūkaninės; palūkanos mokamos reguliariais mokėjimais) ir lošiamosios (loterinės; palūkanos mokamos laimėjimais, kai obligacijos patenka į tiražą), pagal ėmimo būdą – savanoriškos ir priverstinės. Priverstinės valstybinės paskolos imamos santykinai retai, dažniausiai sutrikus valstybės finansų sistemai.
Ėmimo būdai ir paskirtis
Valstybinės paskolos imamos gyventojams pasirašant skolinamąją sumą, tarpininkaujant bankams ir taupomosioms kasoms, parduodant obligacijas biržose ir aukcionuose. Valstybinės paskolos yra biudžeto deficito panaikinimo ar mažinimo vienas pagrindinių būdų, leidžia valstybei per trumpą laiką gauti daug piniginių lėšų valstybės išlaidoms finansuoti, kai trūksta mokestinių pajamų (pavyzdžiui, per Antrąjį pasaulinį karą Vokietija valstybinių paskolų lėšomis finansavo 61 % visų valstybės išlaidų, Jungtinės Amerikos Valstijos – 54 %, Didžioji Britanija – 50 %). Visų valstybės paimtų ir negrąžintų paskolų bei nesumokėtų palūkanų už jas suma sudaro valstybės skolą.
Valstybinės paskolos Lietuvoje
Lietuvoje feodalizmo laikais valstybė ėmė paskolas iš didikų (jie už tai gaudavo įkaitais dvarų ir valstiečių), taip pat iš žydų bendruomenių (jos kartais skolą atsiimdavo druska, medumi, javais, arkliais). Iki 18 amžiaus pabaigos iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo įvairiu laiku išmokėta 7,2 mln. auksinų Abiejų Tautų Respublikos skolų, iš jų – 3 mln. auksinų Olandijai; nesumokėta skola sudarė 440 000 auksinų. 1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos valstybinės paskolos tapo reguliarios, jų įplaukos patekdavo į Rusijos imperijos valstybės biudžetą.
Atkūrusi valstybingumą Lietuva pirmąsias valstybines paskolas, susijusias su tiekimų apmokėjimu, gavo iš Vokietijos (115 mln. markių), Jungtinių Amerikos Valstijų (4,2 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių), Didžiosios Britanijos ir kitų šalių. 1920 valstybė išleido vienerių–trejų metų trukmės dvi 130 mln. markių (auksinų) 4,5 % ir 3,6 % vidaus paskolas, 1920–1921 – dvi valstybines paskolas (20 metų trukmės, 5,5 %, už 5 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių ir 10 metų trukmės, 5 %, už 1,5 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių), skirtas platinti tarp Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių lietuvių. 1930 iš Švedijos akcinės bendrovės Svenska Tändsticks Aktiebolaget už perleistą fiskalinį degtukų monopolį gauta 35 metams 6 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių 6 % valstybinė paskola (1932 sutartimi – 4,5 mln. dolerių 4,75 %) hipotekiniam kreditui plėsti. 1935–1936 išleistos dvi 10 metų trukmės 33 mln. litų vertės 4,5 %, 1939 – penkerių metų trukmės 5 mln. litų vertės 4,5 % ir 10 metų trukmės, 50 mln. litų vertės 4,5 % (vadinamoji Vilniaus paskola) vidaus paskolos.
Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje buvo platinamos SSRS valstybinių paskolų obligacijos: 3 % vidaus lošiamosios, karo valstybinės paskolos, 20 metų trukmės valstybinės paskolos SSRS liaudies ūkiui plėtoti ir kita.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę valstybė nuolat gauna ir teikia valstybines paskolas, pavyzdžiui, valstybines paskolas studentams (studijų įmokoms mokėti) skirsto biudžetinė įstaiga Valstybinis studijų fondas. Valstybinė paskola gali būti skiriama studentui kas semestrą, ji turi būti pradėta grąžinti su 5 % palūkanomis praėjus ne daugiau kaip dvejiems metams nuo studijų baigimo, nutraukimo ar paskolos gavėjo išbraukimo iš studentų sąrašų ir grąžinama per laiką, ne daugiau kaip tris kartus ilgesnį, negu truko studijos. Valstybė skolinasi daugiausia išleisdama Vyriausybės vertybinius popierius – obligacijas, iždo vekselius (skolindamasi iš bankų ir kitų finansų įstaigų) ir taupymo lakštus (skolindamasi iš gyventojų).
1583
studijų paskola