valstýbiniai valstiẽčiai, vidurinių amžių ir vėlesnių laikų Europos valstiečiai, gyvenę valstybės administruojamoje žemėje – iki 16 a. daugiausia valdovo domeno dvaruose. Valdovo domenu pagrindu susiformavus dviem nuosavybės formoms – valstybinei (pajamos skiriamos tik valstybės reikalams) ir sosto (pajamos skiriamos valdovui, jo šeimai ir rūmams išlaikyti), valstybiniais laikyti valstiečiai, gyvenantys valstybiniuose dvaruose (Lietuvoje ir Lenkijoje dažniausiai vadinti seniūnijomis ir valdyti seniūnų; susidėjo iš smulkesnių ūkių – palivarkų) ir vykdantys prievoles valstybei (valdovo dvarų valstiečiai dažniausiai vadinti karališkaisiais). Valstybinių valstiečių ilgainiui mažėjo, nes valstybiniai dvarai buvo dalijami bajorams už nuopelnus ar skatinant tolesnei valstybės tarnybai.
2271
Lietuvoje
Lietuvoje valstybinių valstiečių atsirado kartu su seniūnijomis. 1589 sudarytų ekonomijų valstiečiai iki 1867 reformos dažniausiai buvo vadinami karališkaisiais valstiečiais.
Rusijos imperijos valstybės turto ministras P. Kiseliovas 1839 Lietuvoje pertvarkė valstybinių valstiečių valdymą: jie buvo perduoti Valstybinei turtų ministerijai (anksčiau priklausė Finansų ministerijai), sudaryti valsčiai ir seniūnijos. Visi valstybiniai valstiečiai gavo po lygiai žemės, renta nustatyta pagal jų pajamas. Už žemę turėjo mokėti trečdalį ūkio pajamų. Lažas valstybinėse žemėse buvo panaikintas. 19 a. 7 dešimtmetyje valstybiniai valstiečiai sudarė 38,7 % Lietuvos valstiečių, priklausė seniūnijoms, šios – apygardoms. Nuo 1860 beveik visi mokėjo piniginę rentą; ji buvo didinama. Nuo 1866 jie priklausė bendrosioms valstiečių reikalų įstaigoms. 1867 įstatymu valstybiniai valstiečiai buvo aprūpinti skirtine žeme, gavo teisę ją išsipirkti. Išperkamieji mokesčiai (Kauno gubernijoje 1,13 rublių, Vilniaus gubernijoje 0,71 rublio už 1,09 ha) buvo 10 % didesni už jų mokėtą piniginę rentą, bet mažesni negu kitų kategorijų valstiečių.
2073