Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas

Kernavės piliakalniai iš viršaus

Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas

Valstýbinis Kernavs kultrinis rezervãtas, Kernavs archeològinė vietóvė, Kernavs kultrinis rezervãtas, unikalus teritorinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas dešiniajame Neries krante, Širvintų rajono savivaldybėje.

Vietovė laikoma išskirtiniu liudijimu apie gyvenviečių raidą šiame regione maždaug 10 000 m. laikotarpiu, pagoniškųjų ir krikščioniškųjų tradicijų sąlytį, čia esantys piliakalniai ir senovės gyvenviečių struktūra yra svarbūs tokio tipo objektų raidos ir jų naudojimo ikikrikščioniškuoju laikotarpiu pavyzdžiai.

Užima 194,4 ha teritoriją. Apima Pajautos slėnį su šalia esančiais piliakalniais ir kitais kultūros paveldo objektais, Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų (jame saugoma daugiau kaip 20 000 archeologinių radinių), dalį viršutinės Neries dešiniojo kranto terasos su Kernavės miesteliu.

Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus

Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus ekspozicija

Kernavės archeologinė vietovė yra UNESCO pasaulio kultūros paveldo vertybė (nuo 2004). Čia nuo 1999 kasmet vyksta eksperimentinės archeologijos festivaliai Gyvosios archeologijos dienos.

Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos vadovas Ramojus Kraujelis (nuo 2020 02).

eksperimentinės archeologijos festivalio Gyvosios archeologijos dienos vėliava

XV tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje (2014)

Archeologinės vietovės objektai

medinė koplyčia Kernavėje

mūrinė koplyčia‑mauzoliejus Kernavėje

Kernavės archeologinės vietovės teritorijoje yra 5 Kernavės piliakalniai (Aukuro kalnas, Mindaugo Sostas, Lizdeikos kalnas, Pilies kalnas, Kriveikiškio piliakalnis; 1 a. pr. Kr.–14 a. po Kr.), Kernavės senojo miesto vieta I (vadinamasis Žemutinis miestas; 13–14 a.), Kernavės senojo miesto vieta II (15–18 a.), Kernavės senovės gyvenvietės (Kernavės, Semeniškių I ir II; devintas–aštuntas tūkstantmetis prieš Kristų–8 a. po Kr.), Kernavės kapinynas (8–1 a. pr. Kr.), Kriveikiškio kapinynas (Kernavės kapinynas; 13–14 a.), Semeniškių kapinynas (2 a. pr. Kr.–1 a. po Kr., 3–17 a.), Kriveikiškio kaimavietė (15–19 a.), Kernavės (Kriveikiškio) dvarvietė (15–18 a.), Kernavės senosios bažnyčios vieta (15–19 a.), medinė koplyčia (19 a.), mūrinė koplyčia-mauzoliejus (19 a. vidurys) ir klebonija (1881).

Kernavės senosios bažnyčios vieta

riterių kovos XV tarptautiniame eksperimentinės archeologijos festivalyje Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje (2014)

Buferinė apsaugos zona

Siekiant apsaugoti rezervato teritoriją ir kraštovaizdį nuo neigiamo ūkinės veiklos poveikio, sukurta buferinė apsaugos zona. Ją sudaro du skirtingos apsaugos ir naudojimo režimo pozoniai.

Fizinės apsaugos pozoniui (118,3 ha) priskirta su rezervatu besiribojanti teritorija ir rezervate esančių sodybų namų valdos; čia leidžiama ribota ūkinė veikla.

Vizualinės (regimosios) apsaugos pozonis (2336,9 ha) suformuotas aplink rezervatą ir fizinės apsaugos pozonį, apima ir Kernavės miestelį; čia ūkinė veikla ir vykdomos statybos privalo neturėti neigiamos įtakos paveldo objektams ir vietovės kraštovaizdžiui.

Buferinėje zonoje yra: Kernavės pilkapynai (I ir II; pirmo tūkstantmečio pabaiga–antro tūkstantmečio pabaiga), Mitkiškių senkapis (Elektrėnų savivaldybė; pirmo tūkstantmečio antra pusė–antro tūkstantmečio pradžia, 14–18 a.), Latvių (Mitkiškių) piliakalnis (vadinamas Pilies kalnu, Elektrėnų savivaldybė; pirmas tūkstantmetis–antro tūkstantmečio pradžia), Mitkiškių senovės gyvenvietė (Elektrėnų savivaldybė, pirmas tūkstantmetis), Mitkiškių akmuo (su Kristaus, Marijos ir avinėlio pėdomis, Elektrėnų savivaldybė), mokyklos pastatas (1929), monumentalus kryžius Žuvusiems dėl Tėvynės ir knygnešio Karolio Baužio kapas Kernavėje.

Istorija

viduramžių miestelio rekonstrukcijos fragmentas

viduramžių miestelio rekonstrukcija

Pirmieji gyventojai Pajautos slėnyje prie Neries, manoma, apsigyveno paleolito laikotarpiu – devintame–aštuntame tūkstantmetyje prieš Kristų. Daugiau gyvenviečių įkurta mezolito ir neolito laikotapiu, Neries viršutinėje terasoje buvo didžiuliai medžioklės plotai. Pirmaisiais amžiais po Kristaus iš pelkių rūdos buvo lydoma geležis, plėtojama žemdirbystė ir gyvulininkystė, daugėjo gyventojų. 1–4 a. po Kr. buvo didelių gyvenviečų palei Nerį ir Pajautos slėnyje. Kai kurios kalvos (Aukuro kalnas, Mindaugo Sostas, Lizdeikos kalnas) pritaikytos gynybai. Per Didįjį tautų kraustymąsi Aukuro kalno medinius gynybinius įtvirtinimus sudegino klajokliai (tikėtina, hunai), Pajautos slėnio gyvenvietės buvo apleistos. Naujos gyvenvietės įkurtos viršutinėje Neries terasoje šalia piliakalnių.

12–13 a. sandūroje ant Aukuro kalno įrengta kunigaikščio rezidencija, kiti piliakalniai atliko gynybinę funkciją. Iki 13 a. vidurio Kernavė tapo feodaliniu miestu. Aukštutinėje miesto dalyje ant Pilies kalno gyveno dvarui dirbę amatininkai, kiti amatininkai ir pirkliai – žemutiniame mieste Pajautos slėnyje. Už miesto, Kriveikiškio piliakalnyje, buvo įrengtos kapinės. 13 a. antroje pusėje–14 a. pirmoje pusėje Kernavė buvo vienas didžiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų, dydžiu, svarba ir gynybiniais įtvirtinimais jai galėjo prilygti tik Vilnius. 1365 kryžiuočiai suniokojo Kernavę, dar kartą pilys buvo sudegintos miesto gynėjų 1390. Senasis miestas ir pilys nebuvo atstatyti, vėlesni gyventojai kūrėsi viršutinėje Neries terasoje, dabartinės Kernavės vietoje.

1966 ir 1986 Pajautos slėnyje buvo vykdomi melioracijos darbai, bet aptikus archeologinių radinių jie buvo sustabdyti. 1989 įsteigtas kultūrinis rezervatas.

Pasaulio paveldo vertybė

2004 Kernavės archeologinė vietovė įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. 2011 jai suteiktas UNESCO sustiprintos apsaugos kultūros vertybės statusas. 2014 UNESCO Pasaulio paveldo komitetas patvirtino Kernavės archeologinės vietovės išskirtinės visuotinės vertės aprašą.

2271

-Lietuvos pasaulio paveldo vertybės; -Kernavės rezervatas