vãlų kalbà, velsiẽčių kalbà, priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos keltų kalbų šakos britų kalbų grupei. Artima bretonų kalbai ir kornų kalbai. Vartojama Velse (Didžioji Britanija) ir Chubuto provincijoje (Patagonijos regionas) Argentinoje. Iš viso kalbančiųjų apie 800 000 (21 a. pradžioje). Skiriama 3 pagrindinės tarmių grupės: šiaurės, pietų ir Patagonijos. Kaip atskira kalba formavosi 6 amžiuje. Skiriama senoji (8–11 a.), vidurinė (12–14 a.) ir naujoji (nuo 15 a.) valų kalba. Bendrinė kalba susiformavo 19 amžiuje. Seniausi literatūros kūriniai (bardų poezija) kurti nuo 6 a., išliko 13–15 a. rankraščiuose. Valų kalbai būdinga diglosija – rašytinė ir šnekamoji kalba skiriasi. Fonetikai būdinga ilgieji ir trumpieji balsiai, daug dvibalsių, dažniausia kirčiuotas priešpaskutinis skiemuo, būdinga žodžių pradžios priebalsių mutacija, atliekanti morfologines funkcijas. Veiksmažodžio sintetinės formos sparčiai nyksta (jas keičia analitinės). Dažniausia žodžių tvarka sakinyje – VSO (tarinys–veiksnys–papildinys). Turi daug skolinių iš romanų (lotynų, prancūzų) ir germanų (skandinavų, anglų) kalbų. Vartojamas lotyniškosios abėcėlės pagrindu sukurtas raštas (28 raidės). Valų kalba ilgą laiką anglų kalbos buvo stumiama iš viešojo vartojimo; 20 a. 2 pusėje atgimė, 2011 jai suteiktas oficialiosios kalbos statusas Velse. Leidžiama spauda, žodynai, gramatikos, kuriama grožinė literatūra, Velse transliuojamos radijo ir televizijos laidos, mokomasi mokyklose ir universitetuose. Biblija išversta 1588.
85