vampỹras (serbų k., kroatų k.), slavų mitologijoje – gyvasis numirėlis. Tikėta, vampyrais po mirties (dažniausiai smurtinės) kartais tampa burtininkai, atskirti nuo Bažnyčios asmenys (ypač tie, kuriems paskelbta anatema), eretikai, laisvamaniai, žudikai, smurtautojai. Vampyro išvaizda išlieka beveik tokia, kaip ir žmogaus (tik dantys aštrūs it žvėries), bet jis įgauna didžiulę fizinę jėgą. Pasakojama, vampyras gali iššaukti sausrą, badą, net marą. Saulės šviesoje jie negalį egzistuoti, dieną praleidžia ten, kur buvo palaidoti (dažniausiai karstuose žemėje ar laidojimo rūsiuose, čia grįžti privalo iki trečiųjų gaidžių), naktimis keliasi iš kapo, minta žmonių krauju. Vampyro auka, jei buvo išgertas visas jos kraujas, po mirties t. p. tampa vampyru (užrašyta padavimų apie ištisus vampyrų kaimus). Išgyti nuo vampyro įkandimo, manyta, galima suvalgius žemės nuo jo kapo. Vampyras nužudomas tik pervėrus jo širdį mediniu mietu arba sudeginus kūną.
Archajiško mitinio vaizdinio apie vampyrus fragmentų yra slavų pasakose, vampyrus mini Kosmas Prahiškis (12 a.), išlikę duomenų, kad vampyrams būdavo aukojama. Vampyro vaizdinį perėmė daugelis Vakarų Europos tautų, vampyras tapo įvairių šalių populiariosios literatūros, meninių filmų personažu.