vandalzmas, sąmoningas barbariškas kultūrinių ir materialinių vertybių, turto, meno kūrinių ir paminklų naikinimas, išniekinimas, gadinimas. Sociologas S. Cohenas (Didžioji Britanija) išskyrė vandalizmo 6 rūšis: kaltinamąjį, taktinį, ideologinį, keršto, pramoginį, piktybinį. Dabartiniais laikais labiausiai paplitusios vandalizmo formos – grafičių piešimas neturint leidimo ant svetimų pastatų, kitų statinių, chuliganų (chuliganizmas) griaunami, gadinami ar niokojami įvairūs statiniai ir kiti materialūs daiktai (pvz., daužomi pastatų langai, vitrinos, apipaišomos ar griaunamos įvairios iškabos, kelio ženklai, gatvių šviestuvai), t. p. kultūrinės vertybės, meno kūriniai, satanistų (šėtono garbintojų) niekinamos kapinės (pvz., nugriaunami paminklai, kryžiai), sprogmenų naudojimas ir kita. Vandalizmas dažnai reiškiasi per protestus, riaušes, mitingus, demonstracijas. Kartais išskiriamas politinis vandalizmas, kai per rinkiminę agitaciją politikų ar politinių partijų šalininkai gadina oponentų plakatus, platina juos žeminančią informaciją ir kita. Daugelyje valstybių vandalizmas – nusikaltimas, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė. Manoma, vandalizmas dažniausiai gali būti susijęs su žmonių pykčiu, pavydu, tam tikra ideologija, noru parodyti drąsą, nepritarimu tam tikriems reiškiniams. Kartais iš dalies gali būti siejamas su terorizmu.
Vandalizmas būdingas įvairioms epochoms ir civilizacijoms, pvz., įsilaužimas į Egipto piramides, Graikijos ir Artimųjų Rytų romėnų statulų ir kitų meno vertybių plėšimas, Napoleono I kariuomenės plėšikavimas Maskvoje 1812. Daugiausia kultūrinių vertybių sunaikinta iš ideologinių paskatų, pvz., 15 a. Romos popiežiai liepdavo naikinti pagoniškas šventyklas ir paminklus, musulmonai padeginėdavo graikų bibliotekas, ikonoklazmo šalininkai niokodavo Bizantijos šventyklas, protestantai – katalikų bažnyčias, naciai ir sovietų okupantai naikino užgrobtas kultūrines vertybes; panašiai 20 a. pabaigoje užimtose Afganistano teritorijose elgėsi talibai (Taliban). Vandalizmo terminas kilo iš senovės germanų genčių vandalų veiksmų senovės Romoje 455: užpuolę miestą jie sunaikino daug antikinės kultūros paminklų. Terminą sukūrė Prancūzijos revoliucijos oratoriai, siekdami juo prislopinti meno vertybių naikinimo maniją; pirmą kartą 1794 pavartojo kunigas H. Grégoire’as, kuris teigė, kad norint sutramdyti turto niokotojus ant valstybės paminklų užrašus reikia rašyti prancūzų, o ne lotynų kalba.