vandenilio elektrodas

vandenlio elektròdas, pirmosios rūšies dujinis elektrodas Pt, H₂|H⁺, kurio potencialą nustato elektrodinė reakcija 2H⁺ + 2e ⇄ H₂. Vandenilio elektrodo potencialas priklauso ne tik nuo H⁺ jonų aktyvumo \(a_{\mathrm{H}^{+}}\) tirpale, bet ir nuo H₂ slėgio \(p_{\mathrm{H}_{2}}\) su tirpalu besiliečiančioje dujinėje fazėje. Vandenilio elektrodas reiškiamas lygtimi: \(E_{\mathrm{H}^{+}/\mathrm{H}_{2}}=(2,303RT/2F)lg(a_{\mathrm{H}^{+}}^{2}/p_{\mathrm{H}_{2}})\); čia R – molinė dujų konstanta, T – termodinaminė temperatūra, F – Faraday konstanta. Kai \(p_{\mathrm{H}_{2}}\) = 1 atm (101,325 kPa), temperatūra 20 °C, H⁺ jonų aktyvumas tirpale \(a_{\mathrm{H}^{+}}\) = 1. Vandenilio elektrodo potencialas vadinamas standartiniu elektrodo potencialu. Priimta laikyti, kad jo vertė lygi 0. Vandenilio elektrodą sudaro platinos suodžiais padengta Pt plokštelė (apie 2 cm²), pritvirtinta prie įlydytos į stiklinį vamzdelį Pt vielos. Šis elektrodas yra didesniame stikliniame vamzdelyje su atšaka. Plokštelė įmerkiama į tirpalą, kuriame yra H⁺ jonų, ir leidžiamos H₂ dujos. Vandenilio elektrodas naudojamas tirpalo H⁺ jonų koncentracijai tirpale nustatyti 0–14 pH intervale (tirpale neturi būti O₂ ir kitų oksidatorių, t. p. reduktorių), retai – kaip lyginamasis elektrodas.