vandens balansas

vandeñs balánsas, gamtinį, administracinį arba techninį objektą (pvz., upės baseiną, valstybės teritoriją, vandentiekio sistemą) per tam tikrą laikotarpį pasiekiančio ir jį paliekančio vandens kiekybinė išraiška. Vandens balanso pagrindiniai elementai: krituliai (K), garavimas (G), nuotėkis (N), vandens išteklių sankaupos arba sąnaudos (S). Vandens balansas dažniausiai išreiškiamas tūrio (m³, km³) arba vandens sluoksnio storio (mm, m) vienetais per tam tikrą laiko vienetą (metus, parą, sekundę). Įvertinamas pagal vandens balanso lygtį: K = G + N ± S. Per ilgą laikotarpį vandens balansas yra artimas arba lygus nuliui, todėl jį vertinant neatsižvelgiama į galimus išteklių pokyčius (daugiametis pusiausvyros balansas). Toks vandens balanso vertinimo būdas patogus apibūdinant itin didelių objektų (pvz., Žemės) vandens apytaką. Trumpo laikotarpio objektą pasiekiančio ir paliekančio vandens kiekis dažniausiai nelygus, todėl objekto vandens ištekliai didėja arba mažėja.

Pagal vyraujantį vandens apykaitos pobūdį skiriama vertikalieji (krituliai, garavimas, filtracija) ir horizontalieji (nuotėkis, prietaka, vandens išteklių pokytis) vandens balanso elementai. Vertinant ilgalaikio laikotarpio vandens balansą dideliame objekte dažniausiai nustatomos tik pagrindinių elementų (kritulių, garavimo, nuotėkio) reikšmės (lentelėje – Žemės vandens balansas). Trumpesnio laikotarpio arba mažesnio objekto vandens balansas paprastai detalizuojamas – įvertinami ir smulkesni elementai (pvz., nustatomos atskirų kritulių ir nuotėkio formų, prietakos, kondensacijos, transpiracijos reikšmės). Tai leidžia pagal vandens balanso lygtį įvertinti menkai ištirtų jo elementų reikšmes (pagal lygtį apskaičiuotos reikšmės kartais skiriasi nuo realiai išmatuotų).

Sezoniniais klimato skirtumais pasižyminčiuose regionuose vandens balansas dažniausiai atskirai vertinamas šiltuoju ir šaltuoju metų laikotarpiu arba įvairiais sezonais.

1841